Kai pastojau antrą kartą, aišku, gimdymo baimė atsirado iš karto, nes žinau, ko tikėtis ir kas laukia. Pirmas kartas labiau buvo avantiūra, viskas nauja ir įdomu, nežinau ko laukti ir kas bus, į gimdymo namus važiavau su džiaugsmu, nesuvokdama, kiek dar reiks pastangų įdėti, kol gims sūnus
Bet dabar pamažu tą baimę veju nuo savęs, stengiuosi apie tai negalvoti ir laukti gimdymo, kaip to pirmojo. Antrą kartą skaitau Šemetos knygą "gimdymas su šypsena". Kai skaičiau ją pirmo nėštumo metu prieš 6 metus, kažkaip ji man ne taip imponavo, dabar, kai jau turiu patirties, į tam tikrus Šemetos teiginius žiūriu kitaip. Gal ji ir padeda pamažu nutolinti baimę ir pasiruošti gimdymui psichologiškai... Daug ten minčių yra apie visišką natūralumą, nesu aš natūralistė ar ekologistė, labiau esu balansuotoja protingumo ribose, bet kai kurias parašytas mintis priimu per savo prizmę.
Jei kas turite galimybę, paskaitykite tą knygą. Yra neblogų minčių, kurias galima pritaikyti sau ir padėti laukti gimdymo be baimės. Bet svarbiausia, visame kame jausti balansą ir neiti į kraštutinumus, pasitikėti medikais, jų klausyti, ir gink Dieve, nesugalvoti gimdyti namuose ar namų vonioje be medikų priežiūros... va šito dalyko niekada nepalaikysiu...











