2014.12.06 19:37 (prieš 11 m.)
kalbant apie vyrus, tai tikrai yra sunku, kai esi pasimetus ir dar artimas zmogus kuri atrodo myli, juo pasitiki tave spaudzia tokiam zingsniui
man vyresnelio atveju buvo panasi situacija, suzinojau, sokas, baime, ka db daryti reikes, nors iskarto nekilo jokios minties, kad atsikratyti vaiko, o tiesiog kaip juo reikes pasirupinti. bet buvusysis lyg puse lupu pradejo kalbeti, lyg manim besirupindamasis, kaip gi tavo mokslai, kaip univeras ir pan. bet dziaugiuosi papuolus pas gera gydytoja. pamenu as visai sumisus, buvusysis jau kalba apie isvalyma, o as tik sedejau ir nesugebejau kaska pasakyti, nei pasipriesinti ir pan. tai gydytoja ji issiunte uz duru ir su manim pasikalbejo. Sutvirtino nora nepasiduoti ir kovoti del vaiko. Pagrindinis argumentas jos buvo toks, sako db gerai tu ji myli, jis tave supranta, uzjaucia, paguodzia jei reikia, bet sakykim viskas subliuksta ir issiskiriat. Po keliu metu sutinki gera zmogu, o tu vaiku daugiau negalesi tureti, kaip sako tu mylimam zmogui papasakotum apie toki ivyki ir kiek vyru tai suprastu? visam gyvenimui ir kalte ir kryzius nuo kurio niekaip nepabegsi. o su vaiku tikrai eina rasti vyra, kuris myles ta vaika, kaip sava. Po to pokalbio as ryzto igavau, dingo buvusiojo kalbos apie isvalyma, nors jo rupescio mumis nepajauciau, kaip jo teta sakydavo ''nei paleista, nei pakarta'' likti visai viena ziauriai bijojau, nors sirdyje jauciau, kad nebusiu su juo laiminga. Tikrai suprantu tas moteris, kurios tokios zinios sulaukiusios pasimeta, artimieji nepalaiko, gydytoja ir dar paskatina ir yra kaip yra
kai susipranti ka padarei jau nieko sugrazinti neina.