Lemonation parašė:
Labas vakaras, mamos. Rašau tikrai su keista tema! Gimdžiau pirmagimę 10metų atgal, buvo pogimdyvinė depresija, bijojau eiti į lauką, vėžimėlį negulėjo, tik nešioja…
Kaip ir dauguma rašo - vienkartinės palutės, mini rankšluostukas, servetėlės, komplektukas persirengt, buteliukas jei naudojamas, šitas išgyvenimo rinkinys greta ir galima eiti. Vasarą pakeist pampersą ir vežimėly galima nors dėl higienos aš asmeniškai privengiu, visad atvykus į naują vietą apsidairau ar susirandu kur mamos kambarys. Jei vieta lauke - kur artimiausia degalinė su mamos kambariu. Jei visai nieko nėra, esu keitus ir vežime, ir mašinos bagažinėj 😀 bet ne visad orai leidžia. Geriausia sotus ir pakeistas vaikas prieš einant iš namų, o visa kita pagal kiekvienos šeimos ritmą ir vaiko temperamentą, vieni griežtai remiasi rutina vos ne minutėmis ir planuoja išvykas, kiti atsiduoda likimui į rankas ir laviruoja, vaikas kažkiek pamiega auto, kažkiek vežime 🙂
Aš gal pasidalinsiu šiek tiek savo patirtimi, nes surezonavo jūsų patirtis su pirmagimiu. Tik pas mane atvirkščiai, pirmas vaikas buvo tas beibis kur guli ir klapsi akim vežime, ir kavinėj kartais pavalgydavom, ir kavos atsigert prisėsdavom, pasivaikščiodavom dažnai po gamtą ar miestą, išvykdavom prie jūros ar kt kurortus, pasiimdavau kartais ir į kokį darbo susitikimą, jei ir kildavo krizė tai pamaitini, nuramini, pakeiti sauskelnę ir dažniausiai toliau kažką darai ką daręs, vaikas ir pamiegodavo vežime, būdavo miegantį ir į auto perkeli ar namie į lovą, žodžiu apart protarpinių zyzalų laikas buvo gan nesudėtingas ir situacija dažniausiai valdoma. Tada gimė antras 🫣😀 klykė vežime, klykė auto, klykė nešioklėj, klykė ant rankų. Miegas super jautrus, nedamiegojus klykia visą dieną ir nemiega naktį nes klykia iš nuovargio ir neįminga. Pabusdavo nuo pravažiavusio auto, sulojusio šuns, pasikeitusios kelio tekstūros važiuojant vežimu, vežimui vos sustojus ir t.t. Akys stačios beveik kaskart mašinai sustojus nors miegojo kėdutėj. Pabudus ramiai negulėdavo išvis. Beveik po kiekvienos išvykos grįždavom emociškai gatavi, nes vaiką mėtai kaip karštą bulvę bandydamas bet ką kad nurimtų ir vis tiek dažnai klykia. Reziume supratau kad kova betikslė ir nebūtinai šįkart aš vėl būsiu easy going mamulė kuri visad visur susitvarko ir varo su vaiku. Pradėjom trintis arčiau namų, eidavom pasivaikščiot su ja ant rankų aplink rajoną ir pan, ir tiesiog laukiau kol paaugs. Jei būtų pirmas toks vaikas, galvočiau kad mano bėda jog kiti vaikai kimarina ramiai vežimuose ar laimingi maudosi baseinuose ir kažko nemoku, bet kai toks buvo tik antras, reagavau ramiai ir nesiplėšiau nei savęs, nei plėšiau vaiką kad spėt į visas madingas pramogas su kūdikiais ir šiaip aktyvų gyvenimą. Tai į ateitį labai nepriplanuosim turbūt ir tenka suktis naujoj situacijoj tokioj, kokią gauni. Linkiu gražaus laiko su antruoju, sako, žaibas dukart netrenkia, gal šįkart pavyks pasimėgaut ankstyvąja motinyste labiau 😉
Vaikas
