Mano vaiko adaptacija buvo tragiška darželyje. Jau buvo mintis, kad ji dar per maža ir reikia jai dar laiko darželiui. Maniškė gruodžio gale gimus. Eina nuo rugsėjo pirmos. Manęs reikėjo, negalėjau nė žingsnio nueiti nuo jos, iškart manęs ieškodavo, ašarų pakalnės, žviegimas, rėkimas.. ar esu, ar ne.. tiesiog tragedija. Neprisileidžia svetimų žmonių visai. Sunku buvo. Nerodžiau jai savo emocijų, nes ir man sunku buvo, bet vis skatinau eiti, žaisti, vartyti knygeles. Pirmas dienas pabūdavau truputį kartu. Paskui nutarėm, kad jai kuo toliau tuo sunkiau, kai mato mane ir atrodė jau kad pradeda įprasti prie tos minties, kad mama visad šalia bus darželyje. Po kiek laiko suslogavo, darželio mokytojos, pavaduotoja, direktorė sakė tegul eina su sloga, nuvalys mokytojos, nes kaip tik buvo labai daug sloguojančių, su žaliais snargliais, sako veskit, nes bus vėl viskas iš naujo, tai su sloga vedžiau vaiką 🙈 nes po savaitgalių būdavo dar prasčiau, tai po savaitės nevedimo bijojau, kad bus rėkimo iki pamėlynavimo, kai nebekvėpuoja.. pfu pfu pfu to daržely nebuvo. Po kiek laiko mokytoja sako pasitarėm su direktore ir jei iki savaitės galo nepasikeis situacija prašysim nebevesti vaiko, gal dar per maža ji, buvo pirmadienis ar antradienis, galvoju kam dar bekankint ją, imu ir iškart išeinu su ja, imsiu 3 metus VPA ir sėdėsiu su ja namie, pasitariau dar su direktore, nes kaip tik koridoriumi ėjo, tai pati dar ir užkalbino, nuramino, bandė kalbint dar tą savaitę pavesti. Sekėsi tą savaitę visai gerai, bet jau buvo spalio pradžia, rado kontaktą su mokytojo padėjėja, kaip tik tuo metu pradėjo lankyt mažiau vaikų, tai skaityk ji buvo vien su mano mergyte, nes su niekuo nenorėjo bendraut, tik leidosi kontaktuoti su auklyte.
Pradžioj palikdavau nepilnai valandai, paskui po kelias min ilgindavau, paskui pasiimdavau iš kiemo, ji jau suprato, kad išėjus į kiemą mama ateis, tai kieme rėkimo būdavo daug, bet stengdavausi pasirodyti, kai nerėkdavo, ir vis po truputį ilgindavau kiemo laiką, po truputį aprimdavo ir kieme, bet vis ieškodavo akimis manęs, po kurio laiko jau ramesnė kieme būdavo, tuomet palaukiau kol grįš į grupę ir iš ten pasiimdavau. Rugsėjo mėnesį atvesdavau apie 9-9:15 po pusryčių, spalį pradėjau su pusryčiais ir pietumis bandyti, lapkritį pradėjo guldyti pietų miegui, namuose pietų neužmigdau be automobilio, o ten auklytė užsupuodavo ant rankų, užmigdavo, pamiegodavo iki valandos, dabar jau pamiega apie 1.5-2 val, tai 14:30-15 val pasiimu ją. Visai dienai neketinu palikti, nes grįžus į darbą turėsiu galimybę dirbti trumpiau, tai jei vaikas nenorės daržely likti ilgiau ir nelaikysiu, tuo labiau, kad alergiška pieno produktams, o vakarienės pagrinde iš pieno produktų, tai sunkoka būtų ir dėl meniu.
Dabar pati rytais keliasi, noriai eina rengtis, noriai sėda į automobilį (buvo laiko tarpas, kai automobilis kėlė blogas asociacijas ir galvodavo, kad vežam į darželį), laiptais užlekia į rūbinę, nueina batukus persiauna, bet visur reikia jai nuotraukytės ir žaisliuko, nuotraukyčių nespėju keisti, nes juk reikia pamaitinti ir mamą su tėčiu 😁 iš pradžių imdavo lėlę, nešiodavos visur, ir į wc, ir į kiemą.. dabar nuotraukytės reikia, pasiūlė mokytoja nuotrauką, tai tikrai lengviau buvo nuo to karto. Dabar jau ir ate parodo, ir skuba į grupę, jau eina ir į bendrus užsiėmimus, nors dar pradžioj pastebi, o tik vėliau įsitraukia.
Na bet dabar lengvai viskas, savaitgalį atsikėlus sako kad nori į darželį. 
vis sako kad turi daug draugų darželyje. 😁 Persiauna batukus, paima mano ranką ir vedasi link grupės, reikia ją dar palydėt iki tikslo, o ate pasako ir pamojuoja net nebežiūrėdama į mane. 
Vaikas
siandien pas pulmonologa vaziuosim gal gi ten kazka pasakys. Nebezinau jau ir kur siuntimu prasyti🤦🏼♀️
