Smurto kultūra. Neigimo kultūra. Mums sunku pripažinti, kad vaikams taikomos fizinės bausmės (pliaukštelėjimas, sprigtas, patąsymas, klupdymas į kampą, mušimas ranka ar diržu ir t.t.) yra smurtas. Kad vaiko žeiminimas (pvz. išvadinimas žioplu), gąsdinimas (kad jeigu neklausysi, paliksiu arba atiduosiu kokiai pro šalį einančiai bobutei), vertimas valgyti kai vaikas nenori, arba maisto kišimas per prievartą kol vaikas užhipnotizuotas filmuko, apstaugimas, rėkimas ir t.t. yra smurtas. Kodėl sunku pripažinti? Nes tai tolygu PRIpažinti, kad vaikystėje prieš mus mūsų tėvai smurtavo. Nes tai tolygu PRISIpažinti, kad ir mes kartais smurtu reaguojame į savo vaikų elgesį. Ne ne ne. Mes negalime to pri(si)pažinti. Ir tuomet visi savisaugos mechanizmai įsijungia (dauguma vaikų iki pat mirties stengiasi nesąmoningai išsaugoti idealizuotą tėvų ir vaikystės vaizdą). Vienas savisaugos mechanizmų - neigimas: taip reikėjo, aš buvau vertas to smurto; žiūrėk, tik dėl to smurto geru žmgu užaugau; jeigu ne tas smurtas, būčiau nuėjusi klystkeliais.
Kodėl apie tai rašau prie šios temos?
Čia labai panašu. Pripažinti, kad medikai yra linkę pinktnaudžiauti intervencijomis, pripažinti, kad medikas privalo informuoti mus apie savo veiksmus, prižažinti, kad gydytojas negali kažko neleisti arba kažką versti daryti, pripažinti, kad dažnai pasitaikantys grubūs ar pašiepiantys personalo komentarai yra smurtas, pripažinti, kad cp tai nebuvo gyvybės išgelbėjimas, o jau pirminių nereikalingų intervencijų pasėkmė (ne visais atvejais) - tai pripažinti, kad esi nesaugus. Pripažinti, kad esi pažeidžiamas. Pripažinti, kad nežinau, nemoku, kad gali būti kitaip. Pripažinti, kad labai bijau gimdyti, labai bijau skausmo, bijau nekontroliuoti situacijos, bijau dėl savo vaikelio gyvybės. Baimė prisiimti atsakomybę už savo gimdymą ir savo vaiko gimimą sau. Todėl visą atsakomybę perleidžiu personalui. Baimė bent akimirkai, nors sekundei sustoti ir pagalvoti, kad galėjau pagimdyti kitaip (be lašelinių, vandenų nuleidimo, skatinimo, kirpimo, be cp, be netinkamų komentarų) būtų tolygu pripažinti, kad kažko nežinau ir tarsi padariau netinkamai, tarsi pati leidau, kad su manimi smurtautų.
Aš suprantu, kad tai pripažinti labai sunku. Nes ši intervecijų, personalo gimdymo už moterį, technokratinis prožiūris į gimdymą ir gimdymo prilyginimas patologijai šiomis dienomis ne tiek dažnas, kaip visuotinis (taip, su išimtimis).
Išdrįskim bent sekundei suabejoti. Ir galbūt pajusim, kad viduje jaučiam, kad kažkas vyko ne taip. O tada vėl galime rinktis: imti neigti: ne ne ne, nenoriu lįsti į tai, nes per daug baisu, nesaugu ir skauda. Arba išdrįsti, imti domėtis, kelti klausimus, diskutuoti. Tuomet nuvilnys pokyčių banga.
Vaikas
ir siaip dar idomu ar Jus te…
