Visas neštumas buvo geras,nepykino,gal tik šiek tiek jautresnė kvapams buvau.Virš 36savaičių rytą prabudau su šlaptelėjusiais apatiniais.Šlapia vieta.Na sakau gal neišlaikiau nuo spaudimo,bet nebūtų tiek mažai...Suabejojau ir sakau nerizikuosiu.Nuėjau pas daktarą.Beje ir kamštis buvo išėjęs prieš kelias dienas.Daktaras išsiuntė į ligoninė pasitkrinti.Paskambinau vyrui,grįžo iš darbo ir išvažiavom.Sesutės pamatavo spaudimus,apklausinėjo,iškvietė daktarą.Jis paimė mėginį ar tikrai vaisiaus vandenys nulašėjo.Atsakymas buvo teigiamas.Paguldė.Sakė skatins penktadienį,tai yra kitą dieną.Mums tada buvo 36sav ir kelios dienos.Visą naktį negalėjau miegoti ir patikėti,kad pamatysiu mažiuką.Daugiau vaisiaus vandenų nesulaukiau.Kitą dieną brandino kūdikio plaučiukus,nusprendė,kad paliks per savaitgalį,gal pati veiklą prasidės.Aišku turėjau gerti vaistus,kad neįsimestų infekcija.O kaip jų nenorėjau,žinant,kad žindysiu ir patikrinus vaistus rašo,naudoti jei naudojimas suteiks daugiau,naudos,nei žalos???!!??? Per savaitgalį veiklą neprasidėjo.Jokių vandenų daugiau nesulaukiau.Sesutė viena,net burbuliavo,kad kodėl nenešioji įkloto ir kaip tų vandenų išvis nėra???Suabejojo manimi.Sulaukiau pirmadienio.37.1 rytą pasišaukė,skatinsim.Apžiūrėjo,dar kartą patikrino ar vaisiaus vandenys..Tikrai.Panaudojo želę.Pasilikau laukti kada viskas prasidės.Atėjo sesutė suleisti man vaistų,klausė ar neesu niekam alergiška.110%,kad neesu ir niekada nebuvau.Suleido vaistus ir visi paliko mane vieną.Pirmadienio rytas.Praėjo kelios minutės ir man pasidarė nelabai gera.Galvoju gal jaudulys?Dar minutė ir pradėjo adatėlėm badyti pirštus ir raibuliuoti akyse.Šuktelėjau seselei,neišgirdo,šuktelėjau dar kartą...Kaip džiaugiuosi,kad pašaukiau,esu kantri ir neikyri ir džiaugiuosi,kad nekentėjau,nes trečią kartą bučiau nepajėgusi pašaukti.Kai įėjo sesutė,mane pradėjo dusinti.Nuleido galvugalvį ir aš išvis sunkiai prakvepavau,o tada viską pamenu tik protarpiais...Manęs prašė atsigulti ant šono,bet aš nebepajėgiau.Mane pavertė ir aš atsijungiau.Atsibudau sekundei ir matau pilną daktarų,girdžiu telefoną,nes mamai spėjau pranešti,kad paskatino,o vyrui ir nebepranešiau...Vos girdimai išveblenu,kad paskambinkit vyrui ir vėl atsijungiu.Vėl atsibundu ir matau,kad pilna daktarų,man leidžia vaistus,klausiu kaip kūdikis ir tikrai žinau,kad spėjau nugirsti,kaip anestioziologas leisdamas man vaistus klausė ar kūdikis gerai jaučiasi ir nežinau ar tikrai klausė ar gyvas?Aš ir vėl atsijungiau.Prasibudau dar kartą ir mane supykino.Nespėjau net pranešti...Mane atgaivino,45min gulėjau kol atsigavau ir išvežė daryti ekstrinio CP pjūvio.Anestiozolgas sakė,kad galbūt visai užmikdys arba tik epidūras.Nežinau kodėl jistaip sprendė,bet nelabai ką ir suvokiau.12.01 pirmadienio popietę pamačiau savo sūnelį.Pabučiavau,jokio žindymo,jokių glamonių.Susiuvo ir išvežė į intensyviąją terapiją.Nieko nėra baisiau,kai tave išveža besikratančią ir nesuvaldančią kūno,kai atsigauni jauti kojas ir negali nueiti pamatyti stebuklo,kuriam tik suteikei gyvenimą.Teko tenkintis vyro atneštomis nuotraukomis.Kitą dieną,kai būklė buvo stabili,sakė paleis pas vaikelį,nes ir pati labai prašiau išleisti,negalėjau net naktį miegoti,skaičiavau valandas.Laukiant kol mane paleis pas vaikutį,atėjo anestioziologas,kažkokia daktarė,kurią mačiau kambaryje.Net nematytas daktaras.Klausiau ar jūs ten buvote?Sako ne,bet girdėjau apie tave...Tik vėliau mano dakataras pasakė,kad kartu su vaikeliu švenčių antrąjį gimtadienį ir viskas buvo labai rimta.Jei ne ligoninė,manęs jau nebūtų,o gal ir mūsų...Mamos,negimdykite namuose.Aš niekada nebuvau alergiška,niekam.Mano kūnas manęs nepaklausė ir ištiko anafilaksinis šokas.Daktarai sakė,kad tokios baisios reakcijos nėra matę,galima spėti iš to kiek daktarų buvo kambaryje,kai man pasidarė bloga,kad lankė net nematyti daktarai.Buvau dvigubai ištinusi,raudona,kaip vėžys,trūko oro.
Šiandien džiaugiuosi,kad vaikelis sveikas,tas dienas ligoninėje prisimenu slogiai.Ne dėl to,kad blogai rūpinosi,bet tiesiog kažkoks vidinis sunkumas,prisiminus,kai rymodama pro ligoninės lanką mąsčiau,džiaugiausi ir laukiau,kad tuojau vežiosiu savo mažylį po kiemą,kelios dienos po to ir galėjo reikėti vežti mus abu..
Grįžusi bandžiau žindyti mažiuką,nors seselės kišo mišinius.Vaikelis neimė krūties,nes jau buvo gavęs mišinio.Aš intensyvioje terapijoje nusitraukinėjau priešpienį,bet labai bijojau duoti kūdikiui,po visko,kiek vaistų gavau.Nuo skausmo bet vaistų atsisakiau,kad tik nereikėtų dar kažko gerti.Ištikro gal aš lengvai pernešu skausmą,nes antrą dieną laksčiau su mažiuku po ligoninę,nes išbuvom visą savaitę ten.Skaudėjo siūtą pilvą,bet galėjau ir be nuskaimnamųjų išbūti.Slogu net ir šiandien prisiminti.Mano princas guli šalia ir aš dėkoju Dievui užtai.
Tikėkit daktarais ir nebandykit likimo.Aš buvau garantuota už save,kad neesu alergiška,bet dėja mano kūnas,nedirba su mano garantijomis.Gražių jums gimdymų!