Labai gera tema! Tos istorijos intarpas per zinias mane taip sokiravo, kad net nedrisau jo viso perziureti 😞
Mokykloje man teke susidurti su patyciomis, tiesa, ne fizinemis - buvo isjuokta isvaizda, mano noras mokytis.
Su baime laukiu to momento, kai reikes vaikus isleisti i mokykla ir lygiai taip pat galvoju - kodel tos patycios taip klesti.
O atsakymu, manau, toli ieskoti nereikia 😞
Facebook'e prisijungiau prie grupes apie darzelius - kiek idomesnis mamu klausimas isjuokiamas, mamos isvadinamos durnemis, klausiama, ar jom su galva negerai? Taip bendrauja suaugusios moterys, kurios viena kitos akyse nera maciusios. Belieka tik pafantazuoti, kaip kalbama seimoje.
Kitas niuansas, pastebejau, jog daug kas toleruoja vaiku konfliktus darzeliuose. Mazdaug - vaikai kovoja uz buvi, tegu mokosi apsiginti, teku ismoksta stoveti uz save, pasaulis ziaurus. Man tai nesuvokiama! Vaikai nesimoko be pavyzdziu! Pirmoj klasej gi niekas nenumeta vadovelio su raidem ir nesako - mokykis pats jas pazinti.
Jau darzeliuose i konfliktus tarp vaiku turetu buti ziurima kaip i sansa vaikus ismokyti empatijos. Bet daznas tevas ziuri i tai, kaip i gyvenimo mokykla ir didziuojasi vaiko agresija.
Apskritai, musu visuomene i emocini intelekta ziuri kaip i kazkoki brieda is vadoveliu. Nesuprasdami jo svarbos 😞








