Mano nėštumas taip pat l.sunkus psichologiškai. O fiziškai absoliučiai jokių nesklandumų, matyt saugoja Dievas, kai morališkai tiek daug teko iškęsti. Nėštumu labai džiaugėmės abu, eidavom pas gydytoją kartu, planavom ateitį ir t.t., bet maždaug nuo kokios 10-12 savaitės draugas vis labiau tapo manimi nepatenkintas, nebenorėjo būt kartu, kartu miegot ir pan. Aš kasdien į ašaras iki užsikūkčiojimo, o jis tik duris uždarydavo tam kambaryje, kur būdavau aš ir numesdavo komentarą: baik žliumbt. Negalėjau nei protu, nei širdim susitaikyt, kad mano mylimasis pasikeitė 360 laipsnių kampu.
Lindau, žeminausi, meilinausi, prašiau taikos, atsiprašinėjau, bet niekas nepadėjo
Sakė aš kitokia, nėštumas mane pakeitė ir nesileido į jokias kalbas. Kentėjau kiek galėjau, kol vieną dieną supratau, kad arba merdėju ir save bei vaikelį pasmerkiu kančiai, arba susirenku daiktus ir išeinu.
Tai maždaug 33 savaitėj ir išsikrausčiau. Dabar atrodo dariau ir padariau. Bet iš tikro tai buvo pats sunkiausias žingsnis mano gyvenime. Mano pirmoji meilė, vyras su kuriuo norėjau pasenti, tai kazkaip psichologiškai sunku pripažinti, kad viskas, fiasko...
Be galo skaudu suvokti, kad dabar visur viena, kad turėsiu būt ir mama, ir tėčiu, jog vienai visi vargai ir džiaugsmai... Bet tai turbūt daug kartų geriau, nei gyvent kančioje.
Manau svarbiausia sau atsakyt į visus klausimus. Nėštumas tikrai turi savo niuansų. Aš būdavo paburbu be priežasties, priekaištauju dažnai ir be reikalo, pirmam trimestre buvau pikta, dirgli, bet jei vyrui nėščia moteris yra tokia pat kaip nenėščia ir jis nemato priežasčių jai padėt, palaikyt, o tik įžvelgia minusus, tai kyla klausimas koks jis būtų tėvas ar pagalbininkas ištikus nelaimėj ir pan.
Ir apskritai, svarbiausia šalinti ne bėdų pasekmes, o priežastis, kad vėliau netektų gailėtis. Todėl kaip ir nesigailiu, kad išbandžiau visus būdus santykiams išgelbėti, bet pamačius, kad niekas neveikia, teko priimti rimtus gyvenimo sprendimus.