Su vyru esam 10 m. kartu. Visada puikiai sutardavome, net balso vienas ant kito nepakeldavome. Kėlė pasibaisėjimą tos poros, kurios vaidijasi, kabinėjasi ir gyvena kaip šuo su kate. Pirmas mano nėštumas santykių nepakeitė. Bet šitas... Man tikrai sunku. Jau įpusėjo nėštumas, bet vis dar pykina ir vemiu. Negaliu pasilenkti, nes dėl refliukso irgi iškart atpilu. Gydytoja liepė daugiau ilsėtis ir nekelti daugiau nei 4 kg, nes gimda per dažnai susitraukinėja. Tačiau šį nėštumą aš turiu be galo daug lakstymo ir kilnojimo, ir niekada nesibaigiančių buities darbų. Dukra labai aktyvi, verčia visus kampus, ožiuojasi, kilnoju ją (15 kg), o vyras nepasisiūlo padėti buity. Kai prašau, kad paduotų kažką pasilenkęs ar surinktų žaislus, susinervina, kad negali ramiai ilsėtis. Aš labai retai kažkur išeinu, vakare krentu į lovą kaip akmuo ir pati pirma atlūžtu, nęturiu jėgų ir sveikatos. Vyras irgi lb daug dirba, o laisvu metu remontuoja namą. Galiausiai kai turime poilsio dienų, mes kartu kažką važiuojame veikti. Pasivaikščioti, į renginius, į parodas ir t.t. Bet jis negirdi mano "ne" ir net išvadina tingine. Kai sakau, kad toliau neinam, grįžkim; kai sakau, kad netysiu vežimo aukščiausiais laiptais ir geriau rinktis kitą kelią, tai vėl aš kažkokia jį nuvilianti tinginė. Kaskart kyla konfliktai ir aš turiu įrodinėti, kad kažko negaliu daryti. Aš vien nuo to ginčijimosi pervargstu. Ta prasme, jis elgiasi su manim kaip su kažkokia paniekos verta tingine, kuri tingi linksmai leisti laiką. Nors iš tiesų esu pagarbos verta nėščioji, kuri saugo save ir būsimą vaiką, kenčia šūdiniausią savijautą ir vis tiek darbų iki kaklo padaro. Nu tiesiog nežinau ką toliau daryti. Va ir šiandien sekmadienį neblogas oras - susikrovėm vaiką, vežimą ir planavom važiuot į kalėdinį miestelį centre. Paskutinę minutę jis į mašiną įkrovė ir mūsų šunį, nors sakiau kad jo neimsim. Šuo ant pavadžio labai tempia į priekį. Dukra vežime išbūna tik pusę kelio, grįžtant vis tiek vyras turėtų ją nešti, o aš vežti vežimą ir vadelioti šunį. Nu tiesiog kam man dabar to papildomo apsunkinimo. Bet jis nesiklauso - jam aš šiaip tinginė, nenorinti sunkumų. Susipykom, ir sekmadienio pramogos baigėsi net neprasidėję. Ir taip pastoviai. Taip, aš prieš penkis metus buvau labai aktyvi, ryški ir sociali moteris. Paskui viskas pasikeitė. O šiuo metu esu ypatingai nepatraukli, nes negaliu nieko linksmo ir pašėlusio veikt bei, kaip sakoma, laikau visus namų kampus. Tiesiog skaudu, kad ir pati tokia esu, ir vyras nevertina, nesupranta, kad tai laikinas etapas, kurį reikia išgyventi, siekiant to rezultato, dar vieno vaiko. Nežinau tiesiog kaip su juo kalbėt toliau ir ką jam pasakyt, kad suprastų.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikių pasaulis
- Neišnešioti kūdikiai
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko globa
- Vaiko ugdymas
- Vaikų skiepai
- Vaikų vardai
- Vaiko higiena
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Fizinė ir motorinė vaiko raida







