2013.07.05 12:46 (prieš 12 m.)
tickles parašė:
Jis priziuri ja kr pamaitina kr pazaidzia kai laiko turi, nera kad salinasi jos, rekauja ir t.t. stresinej situacijoj kai as pati nzn kas vaijui yra o ji klykia ir …
Na, mūsiškė buvo gana nerami, tai ir man pačiai kartais nervai nelaikydavo... Tada atiduodavau ją vyrui :). Kitų kūdikių ir vaikų klyksmas ar verksmas manęs pernelyg neerzina, bet nuo mūsiškės klyksmo kartais imdavau tiesiog virpėti. Bet čia ir nuovargis, neišsimiegojimas savo darydavo. Tai su vyru, abu ne patys ramiausi, vienas kitą pavaduodami kūdikį ramindavome.
Taigi, nemanau, kad kas negerai jūsų vyrui. Gi tikrai žmonės skirtingi. Ilgainiui gal pripras. Tegu kuo daugau ją nešioja, laiko ant rankų, jai paniūniuoja ar pamurma ką nors... Kūdikiams nusiraminti labai padeda mamos ar tėčio artumas ir tėvų balsas, taip pat šiluma (ypač kai diegliukai, reikia pašildyti pilvuką). Dar ligoninėje akušerė išmokė vyrą kaip laikyti kūdikį, kad diegliai nekankintų (galvytė ties rankos sulenkimu per alkūnę, pilvukas ant delno, nugarytė remiasi į laikančiojo kūną - nežinau, ar aiškiai apibūdinau), tai jis pasijuto toks ekspertas, kad paskui pats kitus tėvus to mokė :). Dar mėgdavo pats atsiguli ant nugaros, o kūdikį pasiguldyti pilvuku žemyn sau ant krūtinės. Dukrytę raminamai veikdavo tėčio širdies plakimas...
Manau, kad tokių visokių gudrybių išmokę vyrai geriau jaučiasi ir mažiau panikuoja, kūdikiui pravirkus. Gal ir jūsų vyrui svarbu tiesiog pajusti, kad pats gali suvaldyti situaciją...