2014.06.22 01:26 (prieš 11 m.)
Įsiterpsiu ir aš į diskusiją 
Šiaip tai, aišku, kikeviena mama elgiasi pagal galimybes ir vadovaudamasi savo jausmais. Aš asmeniškai tikrai tokio mažiuko nepalikčiau savo mamai LT. Su savo jau šešiamete iki šiol esam išsiskyrusios tik 2 dienom (jai buvo kiek virš trejų, bet ir tai tada liko su tėčiu) ir tik dėl būtinybės. Na, bet jei vaikiukas močiutę gerai pažįsta ir gerai su ja jaučiasi, gal didelės traumos ir nebus.
Mano pažįstami savo dukrą "iškomandiruoja" į LT beveik visai vasarai nuo 2,5 m. amžiaus. Dabar jai beveik septyneri. Pirmą vasarą ji aiškiai pyko. Su mama nenorėjo nei telefonu, nei skypu kalbėti. Močiutė ir kiti giminės ją kaip reikiant lepino ir apšokinėjo. Bet mergaitė labai uždara, dažnai paniurusi, linkusi į negatyvizmą, sunkiai bendraujanti (gal toks charakteris, o gal išsiskyrimai su tėvais paveikė, nežinau).
Betgi sakau - vaikai labai skirtingi ir jų ryšiai su tėvais ir kitais giminaičiais skiriasi.
Dar viena mintis - mano pusbrolio jaunesnioji dukra, būdama ketverių, atsisakė lietuviškai kalbėti (abu tėvai lietuviai), supratusi, kad visiir taip supranta jos "darželio kalbą". Tai tėvai parsikvietė keliems mėnesiams tetą, kuri tos kalbos nė žodžio nemoka ir nesupranta, kad mergaitė būtų švelniai priversta kalbėti lietuviškai. Tai gal, jei turit galimybę, būtų išeitis? Dar labai naudingi lietuviakalbiai bendraamžiai draugai.
O dėl kalbos - tikrai verta sudaryti sąlygas jos mokytis ikimokyklinukams. Juk taipats imliausias amžius. 
