2014.12.05 11:00 (prieš 11 m.)
Gaila kad autore taip tvirtai buvo nusprendusi darytis isvalyma
na bet cia jos reikalas .... as asmeniskai ,kai dariausi isvalyma , man metu buvo ne per daugiausiai tik 18 , tai maniau laikas tikrai netinkamas , ir mokslai nepabaigti , ir tik ka pradejau draugauti su esamu vyru , tai labai byjojau ,kad liksiu viena , delto buvau nusprendusi darytis isvalyma .....o pasidariau , irgi kai vaikeliui buvo 7 savaites , mano isvalimas buvo nedradicinis , ir nelietuvoje , medikamentu pagalba issivaliau , ir galiu pripazinti ,kad metams einant ,skausmas nepalyginamas su tuo ,ka jauti poto..... tikrai jauciausi nekaip , ir gailejausi ir verkiau ,kad taip padariau , ir maniau ,vis gal tik viena karta gyvenime man buvo duota buti mama , ir tuo nepasinaudojau ,ir neprijemiau , po 2,5 metu bandymo pastoti , buvau likusi be vilties , bet va ,matyt manes pasigailejo ir suteike dievulis dar viena galimybe ,ir jos net neketinau praleisti ir prijemiau ,kaip pacia didziausia dovana
Tad kiekvienai , linkiu pagalvoti ,pries pasiryztant tai , nes nieko negali zinoti , gal daugiau tokios galimybes nebebus , ir skausmas po isvalimo netoks baisus , koki jauti begant laikui ,aisku kitos to nejaucia , bet manau visos tikrai bent kazkiek po visko pagalvojame ...