Sveikos, situacija tokia, kad nei trejų metų neturintis vaikas nuolat atstumia tėtį. Vos grįžus iš darželio, įeinam pro duris, tėtis ateina į koridorių pasisveikinti, vaikas iškart "tete, išeik, nenoriu tetės, nepatinka tetė". Taip pat ir bet kuriuo dienos metu, jeigu vyras prieis pakalbinti, pabandys pažaisti, vis tą pačią frazę kartoja "tete, išeik". Niekada nėra pasakęs pvz, kad myli (man sako kasdien po 10-20 kartų, apsikabina, bučiuoja). Su tėčiu apskritai yra nedraugiškas, pvz man pasiūlo atsikasti kažko, tėčiui neduoda. Nesidalina su juo, neprisiglaudžia, nepabučiuoja pirmas. Sunku mums labai su vyru, man tiesiog labai nemalonu ir net nežinau ką vaikui sakyti, kaip tinkamai reaguoti, o vyrui tai išvis sunku pagalvoti kaip negera girdėti iš savo vaiko tokius žodžius. Ir tai tęsiasi jau kokį pusmetį, kasdien. Aišku būna, kad ir pažaidžia kartu kažką, slėpynių, gaudynių, kamuolį paspardo. Bet vis tiek daugiau dienoje yra to priešiškumo ir pykčio kažkokio nei gražaus bendravimo. Aš visą laiką įsivaizdavau, kad sūnus kaip tik norės laiką labiau leisti su tėčiu, užsiimti "vyriškais" reikalais, o dabar gaunasi, kad prie manęs prilipęs ir tėtį atstumia. Aišku gal ir vyrui reikėtų rodyti daugiau iniciatyvos tą ryšį kuriant. Nueiti kažkur su vaiku dviese, surasti kažkokią veiklą kartu, kur tik jie galėtų užsiimti, be manęs. Nes dabar yra taip, kad arba aš su vaiku dviese kažkur einu, arba tada mes visi tryse. Šiaip tėtis įsitraukęs į vaiko gyvenimą, domisi, kažkiek užsiima, nėra taip tikrai, kad visai neskirtų dėmesio. Aišku su manim nepalyginsi, nes didžioji vaiko reikalų ir priežiūros dalis tenka man (nuo pat gimimo tik aš migdau, maudau, vežu visada į ir iš darželio, į burelius, pas daktarus, valgau kartu, žaidžiu daugiau). Bet tai be abejo suprantama, nes vyras dirba ir daugiausiai dirba su telefonu (skambučiai, užsakymai, laiškai). Namuose dažnai jį matom su telefonu. Gal vaikas nejaučia su vyru tokio ryšio? Bet kodėl tada ta neapykanta? Juk su močiutėm pvz irgi nesimato kasdien, bet myli ir važiuoja su džiaugsmu. O čia atrodo vienas artimiausių žmonių turėtų būti, bet neprisileidžia. Šiaip vaikas tikrai labai lauktas, ilgai planuotas, mylimas. Mūsų su vyru santykiai irgi geri, normalūs. Pasipykstam kaip ir visi, bet tikrai ne prie vaiko ir ne kažkaip audringai. Kas liečia vaiko auklėjimą, abu esam vienodo griežtumo, gal net gi aš šiek tiek griežtesnė (nes man tenka daugiau visų vaiko kaprizų), gal vyras mažiau linkęs vaikui ilgai aiškinti kas ir kaip, bet tiesą sakant ir man būna visokių epizodų. Kartais jis yra tas gerasis policininkas, kartais aš.
Mano klausimas yra kaip man kalbėti su vaiku? Kaip tėčiui reaguoti ir elgtis? Ko geriau nesakyti vaikui ir nedaryti? Kokios yra viso to priežastys? Ar tai gali būti Edipo sindromas ar čia kur kas gilesnės priežastys?








