Aš iki šiol prisimenu vaikystę, kai 'leisdavo' išsiverkti vienai kambaryje. Pamenu kai susiguzus verkdama uzmigdavau. Laukdavau mamos ir kartu nekesdavau kodėl ji neateina. Taip ji mylėjo mus, jai patarinėjo močiutė, kad negalima guosti, nes turim ožius išspręsti vieni, nes buvom negeri ir db bausmė tokia ir pan. Man pačiai kaip mamai lb daug reikėjo peržengti, kad pradėčiau vaikus suprasti, juos užjausti. Džiaugtis jų vaikystę. Aš savo mamą suprantu, kad augino kaip išmąstė, kaip jai patardavo, kaip tuo metu buvo galimybes. O brolis nekenčia savo šeimos! Taip jis nekenčia
lb skaudu į tai žiūrėti, nes tikrai geras žmogus užaugęs, bet kas liečia santykius su savo šeima lb sunki situacija.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas







