rudagazele parašė:
Dukrai greit treji.
Susidūrėm su problema, kad gali atsistojus rėkti visą valandą. Priežastis? Nepavyk…
Visiškai tipiška 3 metų krizė. Vaikas vis daugiau visko nori daryti savarankiškai, nori parodyti koks jis "didelis" pats nuspręsdamas įvairius dalykus. Bėda, kad nėra vieno sprendimo, nes vieną kartą nori to pačio dalyko vienaip, kitą kartą - kitaip. Tai, tikriausiai, labiausiai ir veda tėvus iš proto, nes nėra aiškaus sprendimo. Tai, kas buvo gerai vakar, šiandien jau gali iššaukti didžiulį pykčio priepuolį ("tantrum'ą").
Mes šį laikotarpį jau pergyvenome su vyresnėliu, dabar su jaunėliu išgyvename tą patį. Gerai, kad jau patirties yra, taip jautriai nebereaguojam.
Kas pagelbėtų, tai kiek galima dažniau klausti, ko nori vaikas. Pavyzdžiui, plaunu savo jaunėliui obuolį ir klausiu, ar duoti supjaustytą, ar nepjaustytą. Duodu duonos riekę, klausiu ar nori su sviestu, ar be ir t.t. Žinoma, kai ką daryti tiesiog reikia, taip kaip reikia. Tuomet, leisti vaikui išreikšti tą nepasitenkinimo emociją: verkimu, trypimu, ar kitokiu, aplinkinių ir daiktų neskriaudžiančiu, būdu.
Mes visi labai "bijome" vaikų verkimo, bet, jeigu aišku, kad vaikui nieko blogo nenutiko, tiesiog padavei jam "ne taip" supjaustytą pomidorą, tegul išreiškia savo nepasitenkinimą taip, kaip kol kas moka. Kuo vaikas bus vyresnis, tuo labiau išmoks išreikšti save žodžiais ir tų pykčio priepuolių bus mažiau. Be to, bus aiškesnė ir mums, suaugusiems, suprantamesnė tų pykčio priepuolių priežastis.
Bet ir šiuo metu visas mažas vaiko "tragedijas" reikia priimti rimtai ir jų nenuvertinti, bei iš jų nesijuokti. Aš jau išmokau sakyti: "Tu norėjai uždaryti duris? Atsiprašau! Atidarykim vėl, o tu uždarysi, gerai?", "Ką valgysi pusryčiams: ar tą, ar aną?" ir t.t. Tiesiog, vaikas, tai jau mažas žmogus su savo pasaulio supratimu ir tam tikrais norais bei siekiais. Kuo labiau mes jį gerbsime ir padėsime jam tuos siekius įvykdyti (žinoma, proto ribose), tuo labiau įgalintas jis jausis ir tuo mažiau pykčio priepuolių kils.
Dar gi, kol vaikas yra tame pykčio priepuolio sukūryje, jisai nieko negirdi, nesupranta kas jam sakoma, tad tuo metu geriau būti netoliese, bet smarkiai jo nekalbinti ir leisti jam "išleisti" tas neigiamas emocijas. Kartais tai truks 10 minučių, kartais ilgiau, bet, pasikalbėti apie tai, kas nutiko, ir kokį "problemos" sprendimo būdą pasirinkti, su vaiku gausis tik tuomet, kai emocijos jau nurimusios. Arba, kai matosi, kad vaikas, nors ir nusiminęs, bet linkęs bendradarbiauti. "Tu norėjai nenuluptos kriaušės? Aš paimsiu šitą nuluptą, o tau duosiu kitą, gerai?" Kartais tuo metu vaikas nustoja verkti ir, pasakęs: "Gerai", tiesiog pradeda valgyti nenuluptą kriaušę. Na, o jeigu vis dar pyksta ir sako: "Neee!", leisti jam papykti. Išleis neigiamas emocijas, nurims, tada ir pakalbėsit. Žinoma, kriaušė tik pavyzdys, tai galima pritaikyti ir kitoms situacijoms.
Gavosi labai ilga žinutė, bet norėjau Jus patikinti, kad Jūsų vaikas ne vienas taip elgiasi. Vieniems ta krizė praeina lengviau, kitiems sunkiau, vieniems greičiau, kitiems užtrunka ilgiau, bet daugmaž visi per tai pereina. Sunkesniais momentais prisiminkite, kad tai neamžina. "Viskas praeina ir tai praeis" 
Vaikas
