TV
vmamytev parašė:
Man jau prasidėjo priepoliai nuo streso, nebepadeda net raminamieji. Per ašaras nebematau kelio iki mašinos kol ateinu palikusi vaiką darželyje. Su vyru net nevažiu…
Pritariu viršuj rašiusiai. Jei galit likt su vaiku, tai kodėl nelikt. Gi galima ir kitaip socializuot, ner tas darželiai kažkokia panacėja. Kiekvienas vaikas skirtingas, žiūrėčiau ir jo poreikiu. Kai nėra išeities ir tikrai reik į darbus, nu tai tada sukandi dantis ir pereini kažkaip ta adaptacija. Bet šiaip mano nuomone, dviejų metų vaikiukai ir mažesni dar tikrai labai priklausomi nuo tėvų ir ta vadinama jų socializacija labai pervertinta. Namie pas mane va auga 3 metu mergina ir va antroji, dar 2 metu neturinti. Nu tai skirtumas akivaizdus apie pasiruošimą darželiui. Jau kai 3 metai tai gali normaliai suprast kodel reik eit (nors dar neina į darželį, tik pirmadienį pradėsim, ir tikrai žinau, kad bus ašarų, bet ji jau paaugus emociskai lyginant su dumetinukais), jau ir tikrai noras atsiskirti nuo mamos (nors ir su baime). O maziuke nu tai dar durniuke, mamytės jai reik kaip nežinau ko. Stengsiuosi ja palaikyt kiek ilgiau ir leist, kai matysiu, kad nebus jai viduj daug streso.
Nėra vienos taisyklės, kada vest vaikus į darželį. Tik daug skirtingų teorijų. Bet manau, kad mama žino geriausiai. Jei manot, kad dabar ne laikas, tai turbūt ir ne laikas 
Einu vaiko pasiimt, grupė lauke, maniškis atsiskyręs nuo visų žiūri į tuštumą užverktom akim. Visas tas dienas galvojau, kad viskas gerai, nes taip patikindavo auklėtojos, tai šįvakar išgirdau, kokia didelė problema yra mano vaikas. Aišku, nieko naujo neišgirdau, nes daug kas ir namie taip pat, nes nesileidžia liečiamas, nieko neprisileidžia. Pačiam pavalgyt neišeina, o maitinamas nesiduoda. Už rankos vedamas neina, o susierzinęs krenta ant kelių ir zirzia. Miegojo tik valandą, nes pavargo verkti, paskui visąlaik prazirzė. Keičiant pampersą rėkė kaip skerdžiamas. Na ir nežinau ką daryt, nes su juo jau šitaip, reikia labai daug kantrybės, o nevesti į darželį tokio pasirinkimo neturiu. Taigi labai atsiprašau visų, kad taip bereikalingai džiaugiausi, net gėda dabar. Nežinau, kodėl taip naiviai tikėjausi, jog viskas bus gerai. Viltis matomai vis dar durnių motina.
