Na va, prašau, pačios valdytis nemokam, o iš vaikų to reikalaujam/tikimės :oops Mažiai negeba kontroliuoti savo impulsų. Jie pirma padaro, tada galvoja. Jei pyksim, šauksim, barsim, jiems bus dar sunkiau išmokti, nes turės mažiau motyvacijos (=mamos meilė visomis prasmėmis).
Kai į situaciją įtrauktas nukentėjęs kūdikis ar apskritai kitas vaikas/gyvūnas. Žinoma, kad pirmiausia pasirūpinam juo. Kai viduje verda kukuliuoja pačių emocijos, tada ne metas mokyti. Bet juk galima sukandus dantis tiesiog pasakyti: "pykstu, pasikalbėsim vėliau, man reikia nusiraminti". Sąmoningai pripažįstant pyktį kitas žingsnis galėtų būti įtraukti vaiką į nusiraminimo procesą ar net dar geriau - užbėgti pačių pykčiams už akių.
Ir galite sakyti, kad tai neveikia. Bet... nėra dalyko, kuris veiktų 100%. Tai mokymosi procesas, neišvengiamai bus klaidų. Juk ne robotukus auginam (o ir su tais klaidų būna!). Bet bent jau man atrodo logiška rinktis supratingumo ir kantrybės kelią, o ne paprasčiausio trumpalaikio sprendimo.
Mano vaikas... ne, mano abu vaikai išveda mane iš proto ir iš kantrybės. Ir kas baisiausia, tai mano sūnus mano elgesį su juo perėmė ir naudoja ant sesytės. Jei ji dabar kėsinasi į jo daiktus, sūnus taip užrėkia, kad net man širdis sustoja. Taip, aš irgi teisini save, kad geriau užkauksiu nei kad vožtelsiu, bet... rezultatas tas pats - vaikas liko nesuprastas ir neatjaustas, tik man gal moralės krebždesių mažiau.
Jusia, o tai kaip tada Jūsų manymu atrodytų pavydas?..
Ievi, tokioms situacijoms, kai išlenda nevaldomi ožiukai, paaiškinimas toks, kad vaikui per daug visko prisikaupė viduj ir jis sprogo. Tokiu atveju knygoj rekomenduojami "scheduled meltdowns". Dar neišskaičiau visko.