2023.08.22 14:30 (prieš 2 m.)
Matau jau pasibaigusi diskusija, bet labai sudomino, tai pasireikšiu. Aš irgi kaip LiukaL galiu palyginti, ką reiškia ilgai bandyti pastoti kai neturi dar vaikų ir lygiai taip pat ką reiškia bandyti pastoti ir susidurti su nesėkmėm kai jau turi vaikų. Iki pirmo vaiko bandėm 4 metus, 2 nesėkmingi ivf. Paskui pastojau natūraliai. Man tai prilygo stebuklui. Dabar vaikui jau 3 metai, norim antro jau du metus, nepavyksta. Vėl bandom ivf. Galiu pasakyti, kad skausmas kai neturi vaikų ir nesiseka ir kai jau turi vaiką ir nesiseka yra absoliučiai nepamatuojamas. Iki pastojant pirmą kartą mes tokią praėjom krizę gyvenimo, kad dabar net sunku prisiminti. Viską kvestionavom, nes savo meilę vienas kitam. Buvo net minčių, kad gal reikia sukti skirtingais keliais, gal pavyks pastoti atskirai, o ne kartu. Išgyvenom skaudžiai, su ašarom kiekvieną nesėkmę. Galvojau, kad tiesiog esam nevaisingi, jau buvo minčių, kad niekada nebūsiu mama. Dabar yra viskas kitaip. Suvokiu, kad viskas Dievo rankose. Žinau, kad galiu pastoti ir išnešioti, pagimdyti, o tai suteikia itin didelę vidinę stiprybę, ko nebuvo prieš pirmą vaiką. Taip pat net gi žinau, kad jeigu ir nebepavyks niekada turėti antro, vistiek aš jau patyriau ką reiškia būti mama, ką reiškia užauginti savyje gyvybę, jau yra pasaulyje žmogus, kuris mane visą gyvenimą vadins mama. Tad man asmeniškai net klausimų nekyla, kuris atvejis skaudesnis. Man tūkstantį kartų skaudžiau buvo neturėti nei vieno vaiko ir gyventi nežinioje ar išvis pavyks. Bet aišku tai nereiškia, kad dabar neliūdna ir neskaudu kai nepavyksta. Tiesiog tas skausmas nepamatuojamai skiriasi. Ir man sunku suprasti kaip kam nors tai gali būti vienas ir tas pats.