pirmą kart gimdžiau ir nebuvo baimės laukiant gimdymo.Vienintelis nerimas buvo, kad praėjo terminas, o aš dar vaikščiojau su pilvuzu.
Specialiai neskaičiau gimdymo istorijų, jei tik galėjau rinkdavausi pozytivias. Galite prisiskaityti begalę teorijos išgirsti milijoną nuomonių, bet Jūsų gimdymas, bus tik JŪSŲ ir į nieką nepanašus. Mano atveju sąremiai buvo "keisti" (silpni, nereguliarūs). Sugebėjau atvažiuoti į gimdyklą su 8 cm atsiverimu. Visos aiškino gi jau kai prasidės sąrėmiai tai suprasi. (Okey pasirodo nesupratau, kad jau sąrėmiai) Vandenys nebuvo nubėgę ir jei ne tas pasirodęs kraujukas, bučiau dar iki ryto pralaukus (nes gi norėjos ant šviežios pamainos užtaikyt:). O gimdymas tai ką, ne viena gi būsit. Specialistai aplinkui. Buvo pas mane visko per tą gimdymą, bet pagimdžiau ir oi kaip greit viskas pasimiršta, kai jau laikai vaikutį. Aišku tos kelios savaitės po, nepyragai, bet jei nevaidini supermamytės ir leidi sau pailsėti ir prisižiūri, viskas irgi greitai praeina.
Man asmeniškai yra baisiau, kad nežinau kaip užauginti sveiką, dorą ir laimingą vaiką šitam baisiam pasaulyje
Taigi daugiau teigiamų emocijų, ir mažiau gūglinimo ;)
P.S. Taisyklingas kvėpavimas gimdymo metu tikrai daro stebuklus ir mums su vyru labai padėjo šie patarimai https://irenastrazdiene.wordpress.com/2011/01/13/gimdymo-skausmu-mazinimas/
P.P.S. pagimdžiau be nuskausminamųjų..

Tačiau visos, vienaip ar kitaip, tai pereina ir jei jau mums duota toks dalykas kaip gimdyti, atvesti naują gyvybę, vadinasi turbūt taip ir turi būti... Aš į tai žiūriu labai paprastai - vaikai gimsta ir jei nori jų, teks gimdyti (P.S. Skeptikėms - CP taip pat gimdymas, turintis savų niuansų), kitokios baigties nėra. Bet pati turbūt busiu iš tų, kurios labiau nerimauja dėl viso to, kas seka po gimdymo...





