Neturejom nei nesiokles, nei gultuko. Sakiau, isigysim, jei tikrai matysim, kad jau labai reikia. Na, ir neprireike. Nors ant ranku imdavom labai daznai. Bet ir ant grindu daug dedavau, ir kad galvyte mokytusi kelti, veliau, kad vartytusi ar ropotu. Namus siurbdavau persimetusi per ranka, valgyt darydavau pasiguldzius virtuvej ant lavinamojo kilimelio. Dabar sunui jau metai ir beveik 3 men, bet nepasakyciau, kad jis nuolat pats prasosi ant ranku. Puikiai zaidzia pats manieze ar savo zaislu kampelyje. Jei kazka gaminu ir jam ten pabosta, pasikeliu, pasakoju, ka ruosiu, ka darau. Ir pastebejau, kad jam ne tiek rupi buti pas mane, kiek jis nori stebeti, ka veikiu.
Ir miegojom visi trys vienoj lovoj virs metu, tol, kol zindziau. Nors galvojau, kad bus sunku perkelti miegui i lovyte, nes bus iprates miegoti su mumis, bet viskas pavyko labai sklandziai.
Galvoju, gal musu atveju tas nuolatinis artumas jam suformavo saugumo pojuti, del to jis nebijo, kad mama prapuls. Nes zino, kad prireikus as salia.







