droze parašė:
sveikos, prireike ir man pagalbos ir patarimu. Siuo metu isgyvenu labai sunku laikotarpi, buvau ir pas psichologe karta, bet nepadejo, kai buna visai blogai, isgeri…
Ryttė tavęs taikliai paklausė - ar tu nori dar 10 metų laukti nežinia ko?!
Santuoka kuriama iš meilės, aistros, iš dviejų žmonių suvokimo, kad jie tikrai nori būti kartu (o kiek ilgai tas suvokimas tęsis - tai tik vienas Dievas težino, bet bent jau tariant TAIP - tuo metu tiek vyras tiek moteris to turi nuoširdžiai norėti).
10 metų draugystės - pakankamas laikas apsispręsti nori tuoktis ar nenori... taigi, akivaizdu, kad tavo draugas nenori tavęs vesti ir tiesiog nedrįsta tau to šviesiai tiesiai pasakyt. O gal tu jam labai aukštus reikalavimus keli, nieko gi nežinom kaip tu su juo tuos 10 metų sugyvenai, kaip sutari su jo šeima ir t.t.?
Mylėti yra laimė, tad nesijausk kalta prisipažinusi jam amžinoj meilėj (noras tekėti už to žmogaus - man tolygus tokiam prisipažinimui)! Patarčiau neberašinėt, nebeskambint jam ir net neatsakyt į jo skambučius. Šiuo atveju tu turi teisę pykti! Jeigu tu jam esi svarbi - suras progos realiai su tavimi pasikalbėti - lauks su puokšte gėlių prie laiptinės ar kažką panašaus sugalvos. Na kad ir be gėlių, bet lauks...
O gal tu rimtai iš jo reikalauji vestuvių puotos 100 svečių 5 žvaigždučių restorane su Maskvos cirko meškučių pasirodymu, bet negalėdamas to leisti jis tau nedrįsta to šviesiai tiesiai pasakyti? Bet manau, kad per tuos 10 metų išmokote vienas kito nebesigėdyt ir jis tau tokį dalyką turėtų drąsos prisipažint (na kad negali iškelti tokios puotos, apie kokią tu svajoji).
Taigi, nebesižemink... Norės, ras progą su tavim pasikalbėt, nenorės, reiškia, nebuvo jis tau skirtas ir tavęs vertas. Bet koks skirtumas ką čia tau aiškinu - žinau, kad tu ir toliau jam rašysi, skambinsi, žeminsies - kol pagaliau suprasi, kad tikrai viskas baigta...
Suprantu kaip tau skauda (mano pirma rimta meilė buvo pamilus man labai artimą žmogų... situacija buvo tragiška. Mylėjau ir jį ir ją... verkėm visi trys... žžžžiauriai skaudėjo... bet vieną dieną atėjo suvokimas, kad į dūšią žmogui neįlysi ir širdžiai neįsakysi (nors tiesą pasakius man iki šiol nesuvokiama kaip taip jam galėjo nutikti, nes taip mane mylėjo...)), deja, nuo to "skausmo" vaistų nėra ir tau padės tik Laikas.
P.S. 27 metai nuostabus amžius - pats tas visam kam - ir tekėti ir gimdyti ir... naujus santykius pradėti...