2013.08.09 14:40 (prieš 12 m.)
Kazkada uzkabino emociskai sitas reportazas (uztrukau, kol suradau):
tv.lrytas.lt/?id=13638011861363197033
Uzteko mergaitei viena karta paleisti akmenuka i priekabiaujanciu puse ir tyreja sako "taikykites, bylos nekelsim". Nuo grupes priekabiaujanciu paaugliu sunku kaip nors apginti vaika. Net nezinau, ka tos mamos vietoje daryciau. Zinau tik, kad man sirdis is skausmo plysinetu, jei mano dukrai taip sunku psichologiskai butu, nes paciai patyciu mokykloje teko patirti.. kadangi sugebedavau apsiginti fiziskai ir pries 2-3 vaikus, tai ta proga fiziskai vos kelis kartus kabinosi, o psichologiskai kiekviena pertrauka ede beveik 3 metus, man kaip 11-13m mergaitei gyvent net nesinorejo. O kadangi mamos buvo ikalta "turi buti stipri" (ji pati stipriausias psichologiskai zmogus koki pazistu), is prigimties kiek uzdaresnio, jautresnio budo, tai net geda prisipazinti tevam buvo, nors ir puikiai sutarem. Pesilauziau, susitvarkiau psichologiskai, jauciuosi galinti kalnus nuversti psichologine prasme... bet to pragaro net gabaliuko niekam nelinkeciau pereiti ir linkiu jusu gerai auklejamiem vaikam to nepatirti, o patiriant pasisakyti (nors daznu atveju, mano iskaitant, bijojau, kad jei tevai kisis, man bus dar blogiau, viena is priezasciu, kodel nesakiau).
O nuo vieno chuliganelio... manau siusciau vyra pasiaiskinti (jei koks didesnis ar baisesnis), arba pati eiciau. Gal uztektu pagrasinti zodziu, kad blogai baigsis jei dar lis prie mano vaiko, bet jei einamu momentu pagauciau (pro langa pamatyciau ar pan.) ir zinociau, kad tai jau ne pirmas prisikabinimas, tikrai negaleciau ramiai ziureti, priejus bent jau gerai supurtyciau.