Vaikas
Pasitaiko atvejų, kad kūdikiai ar vaikai savaime atsisako motinos pieno, bet tokie atvejai – ypač reti. Tad kaip neskausmingai nutraukti žindymą? Skaityti
visą straipsnį
Ingka parašė:
Kitiem zmonem zindymas virs 6men irgi atrodo nenormalus reiskinys
Taip, dar kitiems, išvis žindymas nėra normalus dalykas 
Na esmė, kad man maitinimas vaiko iki kol pats atsisakys netinka, nes aš netikiu, kad iki kokių 4 metų atsisakys
Ana Viktoria parašė:
Taip, dar kitiems, išvis žindymas nėra normalus dalykas
na kiekvienas pagal savo galimybes laukia. Ant saviskio maciau kad galetu ir iki pirmos klases zyst 
tai tiesiog pasinaudojau savo liga (irgi zieminis sirgimas) ir pienukas "isejo" . Bet kasdien budavo patikrinimas ir tekdavo aiskint, aiskint, aiskint...
Čia tokių visokių "įdomių" minčių galima perskaityti... Didžiausia klaida, kurią, manau, daro mamos, tai nutarti, kad jei kita sunkiai ėjo į nujunkymą, tai ir man taip bus, vaikas tikrai pats "neatsikabins", todėl nesikankinsiu ir nutrauksiu tuoj pat drastišku būdu. Man iki šiol guli ant dūšios tai, kad aš papasakojau kaimynei tikrai sudėtingą iš arti žinomą istoriją ir ši, tos istorijos baisiai išgąsdinta, ėmė ir drastiškai nutraukė 1.7 dukros žindymą. Uch, nedaug kalčių nešiojuosi, bet šitą tai tikrai... 
Man pačiai nujunkymas susiklostė palaipsniui ir nebuvo planuotas tam konkrečiam laikui, maniau, kad teks žindyti ilgiau. Baigėm visai neseniai, dukrai dabar 2.1. Pakaitalų neturėjom ir baigus neatsirado. Istorija maždaug tokia:
Kai dukrai buvo 1.3, pavargusi nuo naktinių žindymų (labai jautriai miegu, prabudusi sunkiai užmiegu, visada buvo labai nepatogu žindyti gulint ir nesu patyrusi, ką reiškia "vaikas žinda, o aš toliau miegu") išėjau miegot į kitą kambarį iki griežto manęs pareikalavimo. Kadangi vyras nuo pat pradžių turėjo savo būdų užmigdyti, manęs griežtai pareikalaujama būdavo apie 4-5 val. ryto - didelė pažanga nuo to, kad miegant kartu reikėdavo dar bent tris kartus iki tol.
Maždaug 1.5 man prasidėjo žindymo aversija arba kažkas arti to: būdavo siaubingai nemalonu, kai žinda, atgrasu, nenorėdavau žindyti, baisiai erzino, kad užmiega tik taip, ir t.t. Tada tikrai norėjau drastiškai nutraukti. Bet kažkaip susiėmiau, širdy labai aiškiai jaučiau, kad ne laikas, tad tiesiog pasikoregavau dieninę situaciją - padariau, kad liktų žindymai prieš ir po miego (šiltasis metų laikas, mes nuolat lauke, pilna veiklų, dukra ir šiaip orientuota į išorinius dalykus ir pramogas, tad buvo paprasta). Tai man stipriai palengvino būseną. Kažkuriuo metu po miego irgi nustojo žįsti.
1.10 pilnai nutraukiau naktinius, nes vėl pradėjo prašinėt anksčiau nei paryčiais, o grįžti atgal nenorėjau. Ilgai pasakojau istorijas apie naktį miegoti norinčią save, miegantį pienuką ir pan. Šiek tiek protestavo, bet ne baisiai daug, iš esmės susitarėm.
Apie tą laiką pradėjo nebeužmigti žįsdama nakčiai. Pažįsdavo ir paskui dar tekdavo sekt pasakas, glostyt nugarytę, sūpuot ant savęs. Tai nors planavau to imtis vėliau, po poros savaičių dieną kažkaip spontaniškai paklausiau: "Tai gal ir prieš miegą pienuko nebereikės?" - "Ne", - sako. Ir tikrai - tąvakar ir visus kitus vakarus po to migo be pieno.
Liko prieš pietų miegą, jokių kitų migdymo variantų tuo metu neturėjau ir apie rimtą pabaigą dar nieko negalvojau, bet apie antrą gimtadienį ir pietų užmigti tokiu būdu pasidarė sunku, apskritai pietų miegas tapo iššūkiu. Tada išvažiavom šventėms, kelissyk pietų miegojo mašinoj, kelissyk - su tėčiu (pati pasiprašė), kai grįžome, užmigo be mp, tiesiog glostant ir niūniuojant. Galvojau, kad baigėm.
Bet ne. Po kelių dienų skaudžiai ir primygtinai pasiprašė. Kadangi aš nemanau, kad jeigu baigi, tai viskas, reikia nesigręžioti atgal, nukirsti ir amen, užkarda, tai ir daviau kelias dienas vėl nereikėjo, tada vėl paprašė. Gal dar keli tokie kartai buvo ir viskas. Niekas nesugriuvo, nieko nenutiko, niekur nesugrįžo.
Dabar galiu pasakyti, kad džiaugiuosi savo žindymo ir nujunkymo istorija. Labai džiaugiuosi, kad išbuvau sau sunkiausius momentus ir išlaviravau taip, kad suderinčiau abiejų poreikius. Labai džiaugiuosi, kad baigiau žindyti niekuo to žindymo nepakeisdama. Tikiu, kad asociacija su pieneliu liko gera (to siekdama nenorėjau jokių "pienas serga", krūtų tepimo kažkuo neskaniu ir pan. - tai asmeninis pasirinkimas, nieko nekritikuoju). Manau, kad žindymo metu priimti sprendimai, suvokimai, išbuvimai situacijoje, kai nežinai, kaip bus toliau, o visi aplink yra linkę gąsdinti, man labai daug duos ateityje.
Ir labai palaikau visas ilgesnį laiką žindančias drauges ir pažįstamas. Kai manęs klausia patarimo, visada sakau: jeigu dar gali žindyti, jeigu tai tau nėra kaip nors labai sudėtinga emociškai ar fiziškai, būtinai žindyk toliau. Mes niekam nesame skolingos nujunkymo. Nei toms, kurios galvoja, kad žindyti vaikščiojantį vaiką yra šlykštu (ar vaiką, kuris..... - įsirašykit pačios, n variantų), nei kritikuojančioms bobutėms, nei visuomenei apskritai.
 |
Auksė 8 m. 10 mėn. |
Boružėlytė parašė:
Sutinku, kad ilgiau palaukus lengviau/žymiai lengviau vaikui paaiškinti. Bet garantijos, kad vaikas supras ir priims - nėra. Dar, žinoma, ilgiau laukiant didesnė vi…
Labai ačiū už pasidalintą istoriją! Kaip suprantu mums irgi lengva nebus, todėl nematau prasmės procesą skubinti. Kažkada anksčiau rašėte, kad Jums padėjo žindymas vaikui ėmus sirgti, o tai lankant darželį, kaip suprantu, neišvengiama. Be to tai man pati efektyviausia vaiko raminimo priemonė. Kažin, ar žindomi trimečiai prisimins tai užaugę ☺?
Kėkšto kaimynė parašė:
Labai ačiū už pasidalintą istoriją! Kaip suprantu mums irgi lengva nebus, todėl nematau prasmės procesą skubinti. Kažkada anksčiau rašėte, kad Jums padėjo žindymas …
Mūsų šeimos gydytoja sakė, kad turi vaikų pacientų, kurie žindyti iki penkių metų, ir viskas su jais yra gerai.
|
Auksė 8 m. 10 mėn. |
Boružėlytė parašė:
Sutinku, kad ilgiau palaukus lengviau/žymiai lengviau vaikui paaiškinti. Bet garantijos, kad vaikas supras ir priims - nėra. Dar, žinoma, ilgiau laukiant didesnė vi…
Labai ačiū už pasidalintą istoriją! Kaip suprantu mums irgi lengva nebus, todėl nematau prasmės procesą skubinti. Kažkada anksčiau rašėte, kad Jums padėjo žindymas vaikui ėmus sirgti, o tai lankant darželį, kaip suprantu, neišvengiama. Be to tai man pati efektyviausia vaiko raminimo priemonė. Kažin, ar žindomi trimečiai prisimins tai užaugę ☺?
Ugmora parašė:
Susitart pavyko nuo dviejų, kad geriam tik namie, apie trečius, kad pažindus eis į lovytę, o prieš savaitę ir dėl naktinių. Manoji irgi nemiegojo be krūties, o su …
Jums užsiminus apie lopšines parašysiu „ ne į temą”. Savo vaikui nuo pat gimimo dainuodavau lopšines, bet prieš porą mėnesių man ėmus dukrą migdyti ir dainuoti ji man sako „ neniuo”. Imu dainuoti kitą, ir tos „ nenuo”. Sako, noriu tokios ir tokios. Imu ją dainuoti, ir vėl „ neniuo”. Dabar, geriausiu atveju, leidžia paniuniuoti, bet labiausiai jai patinka kai dukrą nešiodama imu pasakoti, ką šiandien veikėm. Man taip keista, ar čia toks naujas vaiko raidos etapas, ar jau tos lopšinės nusibodo, ar tas mano vaikas toks keistas....☺
Kėkšto kaimynė parašė:
Labai ačiū už pasidalintą istoriją! Kaip suprantu mums irgi lengva nebus, todėl nematau prasmės procesą skubinti. Kažkada anksčiau rašėte, kad Jums padėjo žindymas …
O kodel blogai jeigu vaikas atsimins kad buvo zindomas? Juk zindymas nera kazkas blogo ar baisaus 
|
Auksė 8 m. 10 mėn. |
Meshka parašė:
O kodel blogai jeigu vaikas atsimins kad buvo zindomas? Juk zindymas nera kazkas blogo ar baisaus
Žinoma, kad nieko baisaus ☺. Man tiesiog įdomu, jei manoma, kad žmogus atsimena savo gyvenimą maždaug nuo trečiųjų savo gyvenimo metų, tai ar jis atsimins žindymą?
Kėkšto kaimynė parašė:
Žinoma, kad nieko baisaus ☺. Man tiesiog įdomu, jei manoma, kad žmogus atsimena savo gyvenimą maždaug nuo trečiųjų savo gyvenimo metų, tai ar jis atsimins žindymą?…
Galiu papasakoti ne savo vaiko prisiminimą apie žindymą. Jam 9 m. , buvo žindymas iki 3,4 m. “Ar prisimini žindymą?” “Taip.” “O ją prisimini?” “Kad buvo gerą.” Ir viskas
akirita parašė:
Čia tokių visokių "įdomių" minčių galima perskaityti... Didžiausia klaida, kurią, manau, daro mamos, tai nutarti, kad jei kita sunkiai ėjo į nujunkymą, tai ir man t…
Labai graži ir motyvuojanti nujunkymo istorija!
|
daktariukė 10 m. 4 mėn. |
 |
programukas 13 m. |
Kėkšto kaimynė parašė:
Labai ačiū už pasidalintą istoriją! Kaip suprantu mums irgi lengva nebus, todėl nematau prasmės procesą skubinti. Kažkada anksčiau rašėte, kad Jums padėjo žindymas …
Matysit, kaip bus. Greičiausiai kiekvienai "fazei" vis kitoks tempas. Per visą procesą pas mus buvo greičiau, buvo lėčiau, buvo pirmyn, buvo atgal... Man buvo svarbu kiekvienam žingsniui gauti savotišką vaiko pritarimą. Tegul ir ne entuziastingą, bet vis tik pritarimą. Žindymas - viena iš nedaugelio sričių, kur teoriškai mama gali labai greitai ir užtikrintai parodyti "kas bosas". Bet pvz., pratinant ant puoduko/tualeto - jei vaikas nesisės, jei neįkalbėsi, nesusitarsi, tai nieko ir nebus. Tas pats su džiaugsmingu ėjimu į darželį, gražiu elgesiu svečiuose, valgymu su įrankiais ar prie stalo, važiavimu dviračiu, žaislų tvarkymųsi, dantų valymųsi ir t.t be galo be krašto. Tai jei atmetam gąsdinimą ir bausmes kaip auklėjimo/skatinimo (kaip keistai tas išvis beskambėtų) variantą, nieko kito nelieka, kaip bendradarbiauti su vaiku. Atrodo logiška tuomet tą taikyti ir nujunkymo procese, o ne vadovautis dvigubais standartais.
Sergant MP tikrai gelbėjo ne kartą. Nors šiaip manoji sirgo ne itin daug, o ėjimas į "darželį" (dukart per savaitę po maks. 3 valandas), nors ilgą laiką ir nešė labai daug streso, bet nesusargdino ilgesniam laikui. Tik vienas sezonas buvo sunkesnis - bet sunkesnis dažnumu, o ne sirgimo rimtumu. Tai visas slogas, ausų uždegimus, noro virusą, gerklės skausmus, vėjaraupius ir raudoniukę gan sėkmingai praėjom su MP. Aišku, net ir tais retais atvejais, buvo tikrai patogu. Dabar va neseniai jau nebežindoma turėjo ausies uždegimą, tai pusę nakties verkė, nieko negalėjom padaryti, galiausiai per prievartą sugirdžius paracetamolio užmigo. Mano abudu vaikai kategoriškai negeria vaistų...
Ar prisimins užaugę? Nežinau, jei visiškai iki užaugimo neiškils kalba ta tema, greičiausiai prisiminimai bus neryškūs arba "kitokie" susikaupusios patirties fone. Bet kas jų galvelėje dedasi, tai sunku pasakyti dar visai neseniai manoji visus meškučius ir lėlytes žindė pati. O va anądien atsisėdo ant kelių, rodo į krūtinę: čia pieniukas, bet nėra jo, nes nėra mažo vaikučio; kai aš turėsiu vaikutį, tai jam neduosiu pieniuko. ??? Pirmiausia patvirtinau, kad ne, nebėra pieniuko ir kad vaikučio mažo irgi nebus (nes manieji išsako viltis apie brolį/sesę). O tada pasitikslinau dėl pieniuko - neduosi savo vaikučiui pieniuko? NEDUOSIU! O tai ką tada Tavo mažas vaikutis be dantukų valgys? KOŠĘ! Va taip va. Mano planas karts nuo karto prie progos išsitraukti temą apie žindymą ir "padėti suformuoti" tuos prisiminimus. Bet šiaip logiška, kad vaikai būtent žindymo proceso metu patirtą jausmą prisimena. Juk pats žindimo mechanizmas su laiku tapo toks automatizuotas, kad nebekreipdavo dėmesio į jį.
12 testuotojų vertinimai
5 testuotojų vertinimai
10 testuotojų vertinimai
Adenoidų operacija
Gimdymas Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje
Menstruacinės kelnaitės
Streptokoko (BGS) tyrimas (+8)
Krikščioniškieji gimdymo namai (Respublikinės Kauno ligoninės klinika)
Kada kūdikis pradeda juoktis su garsu?
2026 m. rugsėjinukai 😍 (86)
Miego paralyžius
Preeklampsija ir eklampsija (+4)
Viskas apie IUI, IVF ir ovuliacijos stimuliacijąStreptokoko (BGS) tyrimas (N)Gimdos kaklelio sutrumpėjimas nėštumo metuMažųjų valgytojų patiekalai su receptais ir nuotraukomis
Visas „Tėvų Darželio“ naujienas 
