2020.05.04 12:07 (prieš 6 m.)
Smalleasy parašė:
Šiandien tokia diena, o pabudau ryte su mintimi kad nebenoriu būti mama...atrodo per sunku, per didelė atsakomybė, nesugebėsiu iš jo užauginti žmogaus...auginu jį g…
"...nieko neklausiu čia, tiesiog gal ir daugiau yra mamų kurioms šiandien skauda širdį", jeigu būtumėte parašiusi šiuos žodžius, kai mano pirmagimiui buvo 6mėn., būčiau atsakiusi, kad taip yra - aš. Bet, vaikai auga ir su laiku tampa lengviau. Kai pirmagimiui buvo 18mėn. ir antrą vaikelį susiorganizavom, vadinasi gyvenimas jau buvo prašviesėjęs
Augant vaikučiui ir Jums pamažu taps lengviau.
"Niekam iš artimųjų nenoriu pasakotis, nes nenoriu kad lįstų su savo pagalbom...niekad nemėgstu prašyti jokios pagalbos." Viena yra prašyti pagalbos, o kita tos pagalbos aktyviai vengti. Tikriausiai esate turėjusi patirties, kai iš pradžių pagelbėjęs žmogus, paskui tą pagalbą jums prikišo ar panašiai?
Ne visi žmonės yra tokie patys. Galbūt vis tik yra Jūsų aplinkoje žmogus/žmonės, kurie mielai Jums padėtų? Jeigu taip, dėl savęs ir savo vaiko nepasidrovėkite tą pagalbą priimti. Juk tai ne tik dėl Jūsų poilsio, bet ir dėl vaiko gerovės. Pailsėjusi būsite kantresnė, labiau savimi pasitikėsite, galėsite ir vaikeliui daugiau gėrio suteikti. Galų gale, jeigu nenorite jaustis niekam skolinga, tą pagalbą galima ir "nusipirkti". Suprantu, kad taupote būstui, bet pagalvokite, kad skyrybos ar psichologo pagalba vėliau gali kainuoti daug brangiau negu mokestis auklei už 2-3 valandas, kas, tarkim, 2 savaites.
Ir, kad Jums būtų lengviau, pasistenkite tapti mažiau perfekcioniste. Susidėliokite prioritetus. Vaikelis ir jo poreikiai svarbiausia, nes jis pats savimi dar negali pasirūpinti. Tuomet Jūs ir Jūsų poreikiai. O paskui jau dulkės ir visa kita. Šis etapas laikinas. Paskui jau ir vaikui galėsite duoti skudurėlį į rankas, kad Jums "padėtų"