2020.08.19 10:15 (prieš 5 m.)
Yra ir man taip buvę kad atrodo ryte nenoriu nei akių pramerkti o ką jau kalbėti apie dviejų vaikų rengimą, maitinimą ir tt. Atrodė taip lyg viskas yra be vertės ką darau. Išplauti indai ir vėl bus purvini, nuvalytose vietose vėl bus dulkių, pagaminta vakarienė bus suvalgyta ir pamiršta, vaikai užaugs ir paliks šeimos lizdą. Tokiomis akimirkomis labai norėjosi būti suprastai, įvertintai. Nes dirbantys žmonės yra skatinami dirbti premijomis, pakeltu atlyginimu, gauna atostogų, turi laisvus savaitgalius. O mama augindama vaikus negauna nieko. Ji neturi atostogų, neturi laisvų savaitgalių, niekas nepatašnoja peties ir nepasako "puikiai atlikai užduotį"
Niekas neįvertindavo kiek iš tiesų man kainuodavo jėgų bemiegės naktys, skalbinių krūvos, gaminimas maisto ir vaikų sužiūrėjimas. Aš jaučiausi lyg auklė, virėja, namų tvarkytoja viename, dirbanti be atvangos ir vieną dieną tiesiog sprogau ir pasakiau vyrui kad man jau gana. Jis dirba ir gauna laisvadienius tai kodėl aš negaliu. Žinoma galiu! Tad todėl dabar niekad netyliu ir jei jaučiu kad man buities gana ir reikia pasikrauti bateriją taip ir darau. Nes žinau kad aš to nesipelniau.
Aš supratau kad tas neįvertinimo jausmas kilo iš nuovargio ir rutinos. Dabar jau nesistengiu tiek kiek seniau. Niekas nuo lengvo dulkių sluoksnio ant grindų dar nemirė.
O labiausiai man patinka būti apkabintai tų mažų rankyčių ir išbučiuotai murzino veidelio
to jausmo jau jokia alga nepranoks
Gyvenu su mintimi kad vaikai auga greitai ir tas vargas greitai pasimiršta.