2012.05.18 12:33 (prieš 14 m.)
Katazyna parašė:
jo cia tai tikrai, kantrybes reikia i valias. bet daugiausiai nervina tai, kai nakto arba diena vaikiukas daugiau nei minutele paverkia arba paniurzgia, tai uosve atbega isplesia vaika is ranku ir sako vaikui "ir vel jie tave skriaudzia, ateik pas mane uzliuliuosiu.." tik is garbes vyresniajam uz mane zmogui pratyliu bet man tokie zodziai kaip peiliu i sirdi.. dar tas plesimas is ranku.. mano mama ateina, pasisneka su manim, palaiko, isklauso mano nuogastavimu ant uosvienes, pades, pasedes kartu, pasidziaugs su vaikeliu, nieko ji manes nemoko, nes kitaip neismoksiu, jeigu man ko reikes as paklausiu ar paprasysiu, bet nereikia lyst kai niek nepraso. su savo mama tokie geri santykiai, o su uosve, tai net kalbet gaila..
as lygiai ta pati perejau su pirmu vaiku. situacija panasi kaip jusu - gyvenom pas uosve del pinigeliu trukumo. tai as bijodavau, kad ji neateitu. tik vaikas suverkdavo, kad ir nakti - ziurek jau stovi uz nugaros. as viena syk pasakaiu ramiu balsu: "prasau iseiti. as susitvarkysiu pati. jei reikes pagalbos - paprasysiu" ji dar kazka bande bambeti, as pakartoja ta pati. aisku - nepatiko, bet isejo, o ilgainiui nebepuldinedavo. kantrybes tau ir patariu, kaip ir visos, nesileisk, kad uzliptu ant galvos. pasakyk mandagiai, neisakmiai. kad supyks - garantuoju, bet ilgainiu issispres viskas