Nerise parašė:
Aš savo dukrytę praradau prieš pusantrų metų, pradedu galvot, kad tai niekada nepraeis, kaip kažkuri mergina rašė "tik išmoksti su tuo gyventi"... Man padėjo nukrei…
Koks pažįstamas jausmas... Mes su drauge pastojom beveik vienu metu, ji taipogi ir išnešiojo, ir gimė sveika mergytė, o tuo tarpu aš.... Jai sužinant tą nutikimą, išsityčiojo, išsijuokė. Tada dar buvau labai pažeidžiama, atrodo, kad peilį kas persmeigė man per širdį, negalėjau į jos nuotraukas žiūrėti su pilvuku, prieš ją buvau lyg kokia dviveidė, nors ir žiauriai tai nuskambės, bet prie jos stengiausi džiaugtis dėl jos, kad nors jai pavyko išnešioti ir pagimdyti sveika dukrytę, nors giliai širdyje buvo didelė jūra, kad man taip nutiko, didesnio skausmo gyvenime neturėjau, kokį turėjau tuomet, užsidariau savyje, po to įvykio visus draugus atstumiau, tuomet atrodė, kad man vienai bus geriau... Po dviejų metų, kuomet užsiklijavau “ pleistrą “, jau prisileidžiu naujus draugus prie savęs... Ir taip, tai niekada nepraeis, ir nepasimirš, tik išmoksi su tuo susitaikyti...



niekaip nesueina man cia. Savo vaikelio netekau lygiai pries menesi. Bet mano drauges ir liko drauges: gerbe, nelindo, viena prisipazino, jog net rinko zodzius, kad tik neuzgaut. O cia.. tyciojasi.. dzyyyzzz 





