2021.02.10 16:00 (prieš 4 m.)
Ačiū labai visoms pasisakiusioms
kas liečia IVF tai ne tik to gydytojo nuomonė įtakoja mano mintis (jis tiesiog pasakė tai, kad tai velniškai kenkia moters organizmui, ir kitas daykas nėra garantijos, kad tikrai pasiseks), tiesiog gal aš pati ne taip stipriai tada noriu tų vaikų, jei negaliu sau prileisti minties dėl IVF, man būna kyla ir toks klausimas, nors iš kitos pusės aš tirkai tų vaikų noriu, ir myliu juos.
kas liečia dėl streso, atostogų ir pan., tai labai nuoširdžiai galiu pasakyt, kad nu neturiu aš gyvenime streso, kad ir kaip kvailai tai skambėtų 
dirbu aš tikrai mėgstamą darbą, namus turiu taip pat tokius, kokiu visad ir norėjau, atostogaut važinėjam dažnai (aišku ne karantino metu), laisvalaikį taip pat leidžiu linksmai, aktyviai. esmė ta, kad išties kažkokių problemų gyvenime neturiu, apaart to, kad nu niekaip negaliu pastoti..
tiesiog suprantu, kad reikia susitaikyti su tuo, kad galų gale nu gal taip Dievo duota ir viskas, bet kaip tai padaryt, aš jau pati nežinau.. aš maniau, kad kuo toliau tuo lengviau man bus, nes jau būdavo atrodydavo, kad susitaikiau su ta mintimi, tačiau paskutiniu metu, tiesiog jaučiu, kad mane tas žlugdo..
galbūt iš to ką ir kaip rašau, atrodo, jog aš tik verkianti, bet išties taip nėra, tiesiog vat kažkokia kaip ir minėjau graužatis iš vidaus.
nors dabar pagalvojau, kad gal tam įtakos turėjo tai, kad kuomet pas draugus gimė vaikai, mes nutolome? ir draugės ištarta frazė, kad mes nepilnavertė šeima, galbūt tai pasąmoningai man sueklia tokias mintis ir emocijas...
o siaip mes jau su vyru irgi buvom vilti prarade, ir beveik susitaike, kad mes smagiai kartu dviese pragyvensim ir nereik mum jokiu vaiku. 
