2021.09.22 12:59 (prieš 4 m.)
Mano jaunėlis buvo "nors prie širdies dėk" kūdikis: geras, meilus, jeigu patenkinti pagrindiniai poreikiai: maistas, miegas, meilė - patenkintas gyvenimu. Maždaug 2m9mėn. pradėjo vis labiau prieštarauti, jeigu kas nepatinka: bėgti iš kambario, rėkti. Susitariu leisdama kuo daugiau spręsti pačiam: klausti ką nori valgyti, ką nori veikti ir t.t. Taip pat, leidžiu kuo daugiau daryti savarankiškai, kad ir lėčiau, kad ir ne visai teisingai. Taip pat, pvz., būna situacijos, kai duodi kažką valgyti, o jisai rėkia: "Nenoriu!" (nors ką tik norėjo), tada sakau: "Na, tu nenori, tai aš suvalgysiu", tuomet vėl apsigalvoja ir suvalgo.
Mano nuomone, kai yra 3-čių metų krizė, vaiko norai ir jausmai būna labiau logiški: pyksta, kai nori kažką daryti savarankiškai, bet jam neleidžiama, nori pats kažką nuspręsti, bet į jo nuomonę nekreipiamas dėmesys. Jeigu tėveliai pradeda leisti skleistis vaiko savarankiškumui, pyktis praeina, vaikas nurimsta.
O kai jaučia nesaugumo jausmą ir užeina, pagal mūsų, - tėvelių, požiūrį, labiau "nelogiški" pykčio priepuoliai, kur niekas, ką siūlai neveikia, vaikas turi išleisti susikaupusią įtampą ar emocijas prieš nusiramindamas, tuomet, mano nuomone, tai jau sunkumai prisitaikant darželyje, prie naujo šeimos nario, jaučiant šeimoje stresą (vaikai labai jaučia, jeigu tėvai pyksta(-si) ar jaučia stresą, nuovargį ir t.t.) ir pan.
Bet kokiu atveju, labai svarbu vaikams padėti pergyventi ir amžiaus krizes, ir adaptacijos (ar kitas) problemas kantriai būnant šalia, padedant suprasti ką ir kodėl jie jaučia. Nes vaikai tokiu metu jaučiasi dar labiau pasimetę, negu mes - tėvai. Jie nesupranta kas su jais vyksta ir ką su visais tais jausmais daryti.