Ai dėl neigimo. Man prieš porą metų dirbanti kalbos specialistė davė mintį, kad lb panašus į autistuką. Oi ne sakau jokiu būdu, dar keli men ir kalbės. Pradėjo poto rudenį eiti į mokyklą ir tada jau akys atsimerkė, kai adaptacija lb sunkiai vyko. Jis prie mokytojų greit priprato ir retai verkdavo paliekamas, bet jis jų neklausė, pasimatė tikroji padėtis, ne jis pazystamoj aplinkoje visai kitoks vaikas. Jis visada bendravo ir su manimi ir su broliais, su daugės berniuku ir pusbroliu tik pykdavosi, bet juk bendraamžiai, daug vaikų taip elgiasi. Atrodydavo ir žaidimų aikštelėj jis žaidžia, o pasirodo jis tik imituodavo žaidimą, nebuvo to natūralaus žaidimo. Kai testavo ir sakiau nieko nebus viską darė kaip priklauso, nei rikiavo, net nesioziavo, net nepastebėjau kada jos (dviese testavo, viena atrodė tik rašė ir nekalbėjo, kita jam žaislus tik pakisdavo žaist, ko nors paklausdavo, ji užkalbindavo) ta kuri tik rašė, pasirodo stebėjo jo kūno kalba, žvilgsnį, kaip jis atsako jai į veido mimikas. Išvadose ir parašyta yra, kad žaidžia pagal paskirtį, kontaktas buvo, tačiau žaidimai tik tokie kokie turi būti, be nukrypimų, tačiau į kitus žmones tą, kuri tik rašė nebuvo jokio kontakto, vengė akių kontakto, susitikus žvilgsniams ir jam nusišypsojus, nebuvo atsako. Mokykloj jį ir stebėjo, tai jis domėjosi vaikais visada, judrus, nebuvo plasnojimo, bet bėgiojimas kažkiek kitoks nei normaliai, nesuprantant, net nepasakytum. Į žaidimus ne visada iškart sureaguodavo, padarė jam situacija, kad mokytoja viena vaikams pasakė daryti, o jis pamatęs vaikus dedant rankas prie galvos, pradėjo daryti pagal 'head, shoulders, knee and toes' dainelę. Poto tik pastebėjo, kad ne ta daro jis. Mokykloj rutina valdo jį, namie ramiau, sava aplinka ir matyt nekyla sunkumų, nebent su broliu susipyksta. Specialistai, mokykloj aplinka, aš matau, kad autistas. O va mano vyras iki šiol nepripažįsta. Buvo jau metas kada jau buvo pradėjęs kalbėti, kad autistukas, o db vėl vaikas normalus ir viskas.