Neleee parašė:
Savo gyvuno neturiu, neturejau ir pries nestuma. Visada mylejau gyvunus, kiekviena norejau paglostyt, paniurkyt. Kai susilaukiau dukros visa meile gyvunams dingo.
Nu ziauriai keista
Neleee parašė:
Savo gyvuno neturiu, neturejau ir pries nestuma. Visada mylejau gyvunus, kiekviena norejau paglostyt, paniurkyt. Kai susilaukiau dukros visa meile gyvunams dingo.
Nu ziauriai keista
svajuneek parašė:
Nu ziauriai keista
Man irgi. Niekada nebuciau pagalvojus, kad taip galetu buti. Siaip man jie netrukdo, kartais paglostau. Bet to silumos jausmo, kuris uzliedavo sirdi pamacius gyvuneli neliko. Nera to utiutiutiutiu, kuria budavo pries dukra pamacius suniuka ar kaciuka.
Man patinka kai gyvunas geranoriskas, kai zaidzia su dukra. Bet turbut tas jausmas ateina is to, kad dukrai smagu su juo. Kad jis daro vaika laimingu.
Manau, kad tai susije su mamos instinktu apsaugoti savo vaika. Kai neturi vaiko to instinko nera ir i gyvuna ziuri kaip i kazka mielo ir svelnaus. Kai atsiranda vaikas jau veikia motiniskas instinktas apsaugoti savo vaika ir gyvunas tampa kaip vaiksciojanti gresme. Laizydamas apkres kazkuo, gal turi kirmeliu, gal pasielgs neprignozuojamai - uzzsoks, pargriaus, idreks, ikas.
Manau cia veikia motiniskas instinktas. To mes samoningai nepajuntame, todel nustebina, kad taip yra. Taciau “gamta” tikrai veikia ir daro savo darba
Neleee parašė:
Man irgi. Niekada nebuciau pagalvojus, kad taip galetu buti. Siaip man jie netrukdo, kartais paglostau. Bet to silumos jausmo, kuris uzliedavo sirdi pamacius gyvune…
Gal tikrai logiškas paaiškinimas. Kad ir stovyklaujant vasarą prisistatė svetimas auksaspalvis retriveris. Iki vaiko būčiau krykštavus iš džiaugsmo ir žaidus.
O tąsyk tiesiog stresas, kaip reaguoja į vaikus, ar neįkas, ar neužgrius ant vaiko...
Neleee parašė:
Man irgi. Niekada nebuciau pagalvojus, kad taip galetu buti. Siaip man jie netrukdo, kartais paglostau. Bet to silumos jausmo, kuris uzliedavo sirdi pamacius gyvune…
Atsimenu kai pagimdziau labai bijojau kad atsiguls vaikui ant galvos. Gerai kad viena nakti nemiegojau na jis atejo ir atsigule jai ant galvos !...
Mes turim suniuka. Jam jau siuo metu 14metu. Visa gyvenima mylejau iki negalejimo. Iki tokio lygio kad del kiekvieno ne tokio atsiprasant pirstelejimo lekiau pas veterinara tikrinti ar viskas ok. Kartu miegojom,visur vazinejom ir pan. Viskas prasidejo kai pastojau. Jis toks labai nerangus ir per mus lovoj vaiksto kaip lyg mes jam netrugdytume
tiesiog varo kaip tankas. Kadangi jau pagyvenes ir visa laika miegojo su mumis,jau be shansu isprasyti is lovos. Teko apsideti pagalvem ir saugoti pikvuka kad jis ant jo nevarinetu. Bet nestumo metu dar kazkaip draugavom..... gimus vaikui viskas apsiverte kardinaliai.... vis lenda jis ne laiku ir ne vietoj, aisku labai sumazejo demesio jam. Pradeda cypt ar lakstyt po namus kai bandau uzmigdyti vaika. Buvo ilipes pas vaika i lovyte..... jis nepiktybiskas,bet varo mane is proto.
Jauciuoai labai labai kalta kad ant senatves negaliu duoti jam tiek meiles kiek jis nusipelno ir kiek turejo anksciau......kartais rodos tiesiog nebeturiu vidiniu resursu jam.....
Kokia gera tema, iš tikrųjų
aš ir labai myliu šunis. Nėštumo metu dar suveikė hormonai, kad reikia dar vieno
vyras aišku nesipriešino, nes žinojo, kad na be šansų 🤣
Gimus dukrai, to dėmėsio šuniukai gaudavo vis mažiau, kol vieną perleidom tėvams, nes visgi su vaiku nesusidraugavo
Bet rūpinuosi tik tiek kiek reikia
o ankščiau tai niurkydavau ir niurkydavau
Panasiai buvo ir mums - tik gimus vaikui i suni emiau ziureti kaip i potencialiai suzeisti galinti zveri.
Kas, beje, yra tiesa, todel vaiko niekad nepaliekam vieno su savo labradore (net su mociutes jorksu).
Juokas juokais, kuo daznesni darosi mazosios tantrumai, tuo dazniau atsigreziu i suni nusiraminimo ir meilumo. Todel, manau, jog visa sita staig atsiradusi "nemeile" pasikeis, kai susigules hormonai, jausmai ir kai musu vaikai ims rodyti charakteri😂
Ir su visa derama pagarba - net jei ir pasikeite jausmai gyvuno atzvilgiu, linkiu mums visoms nebuti savanaudiskoms bei nepalikti savo augintiniu likimo valiai bei neatiduoti ju "bet kam".
Esu tikra, kad viskas praeis, o meile sugris su kaupu❤️
Jungiuosi ir aš čia. Po sūnaus gimimo negaliu pakęsti katės vien dėl plaukų. Ji lipa į vežimą, automobilio kėdute ant išplautų rūbų ir meta plauką visur. Kadangi yra juoda tai visur matosi jie,dar turi poplauki tai jai nepatinka kai sukuojam
miegamąjį laikau uždaryta nes gali atsigulti bet kur. Padariau specialiai vietą su pagalvėle kad neslankiotu bet kur bet jį sugalvoja gultis virtuvei ant išplautų buteliukų bei pompos
šiuo metu palieku ją nakčiai sandeliuke nes jau atsibodo pastovus valymas plaukų. Beja pries tai ji buvo pusiau laukinė katė,visą laiką leisdavo lauke ir pareidavo tik pavalgyt,bet rugsėjo mėn buvo dingusi kelioms savaitėms tai nuo to laiko į lauką visai nebeina. Gal dėl to nepastebėdavau jos tokio šėrimosi,ir galvoju kaip reikia priprasti prie to buvimo visada namie. Jai bus 7 metai tai ir gaila senutes ja rūpinasi dabar vyras nes aš nenoriu jos net matyti. Tikiuosi tai praeis,bet keista kad šuo manęs nenervina
Puikiai suprantu. As savos suns neapkenciu. Realiai mano vyro suo is praietu santykiu, susitaikiau ir priimiau ta suni, nes neismesi juk. ne daiktas.
gimus vaikui, buvo jai streso (nes kalyte- mopso veisles) braizydavo rankas, jei laikydavai vaika, sokdavo ant manes ar vyro kai laikydavom sunu. mato, kad kudikis ant ranku ir vistiek su nagais krapsto, soka. turbut neapykantos taskas buvo tada, kai naujagimis sunus gulejo ant sofos ir as atsistojau pasiimt nuo valgomojo stalo telefona, jin sedeji ant zemes priesais ir iskart soki ant kudikiu, atsisedo jam veido . zinokit galvojau kad ta kale ismesiu pro langa
koki pusmeti bijodavau nusisukt nuo sunaus, palikt kazkur trumpam viena. nu ir nebegaliu apkest jos, atrodo besmegenis suo
5 testuotojų vertinimai
4 testuotojų vertinimai
9 testuotojų vertinimai