Taip ir negimęs kūdikėlis (pas angeliukus) (Archyvas iki 2023.03.17)

Sveikos merginos. Didele uzuojauta visoms ir tik stiprybes jums.
Jau senai stebiu sia tema, bet vis nedristu parasyti. Mano istorija isties skaudi ir nezinau uz ka mane taip nubaude, bet nepasidaviau ir dabar jau metai kaip turiu maza dukryte, kai galiu dziaugtis motinyste.
O viskas buvo taip...
Po vestuviu pries 6,5 metu iskart pastojau kaip ir planavom, gyvenam uk. Buvau pati laimingiausia pasaulyje. Dziaugiausi vis didejanciu pilvuku. Pastebejau, kad jau ir kelniu negaliu uzsisekt ir batu be pagalbos uzsirist, buvo 19 savaiciu kai pastebejau, kad tos pacios kelnes pradejo vel uzsisekti ir batus jau galiu uzsiristi (judesiuku dar nebuvo), tada susirupinusi nuvaziavau echoskopo pasidaryti, sako vaiko sirdele nebeplaka. Tada visas pasaulis griuvo, atrode tai baisiausia kas gali nutikti, bet deja cia tikrai buvo ne blogiausia :(((
Grizom i lt ir skubiai valyma padare, pasirodo vaikas per didelis jau buvo valymui, nukraujavau. Kita diena daktaras paaiskina , kad blogai isvale ir yra like kauliuku, kuriuos bandys salinti vaistais, neva su krauju viskas issivalys, na deja po poros savaiciu vel narkoze ir vel valymas :(((
Buvo labai sunku, bet taip norejau leliaus, lad vien tik noras kuo greiciau susilaukt kito padejo. Islaukem apie 5 men, kad organizmas atsigautu ir tada planavom dar viena leliu. Ir sis iskart uzkibo. Jau tada buvau be galo atsargi, netgi grizau visam nestumui i lt, kad geresne prieziura gauciau. Atejo laikas kada pirma karta ekrane pamaciau, kada judesiukus pajutau. Daktare mane vis ramino, kad nesijaudink viskas gerai, i pabaiga nestumo jau nusiraminau ir baimes praejo, su nekantrumu laukiau vaikucio gimimo.
Taip atsitiko, kad reikejo cezari daryt, as guliu o aplink mane visi vyriausi daktarai susirinke, vienas ypatingai mane kalbina, pradejau itarti kazka negero, bet jie sako kad viskas gerai ( matyt nenorejo manes nervuoti, nes visvien operacija vyko).
Sunelis gime, be verkimo. Atnese visa ivystyta man parodyt ir isnese praust, valyt. Mane nuveze i palata. Buvau labai laiminga. Tik vyras kazkaip nesidziauge, tik mane vis gloste, as kelis kart jo paklausiu ar viskas gerai, jis atsako kad gerai. Pati nelabai aplinkoj gaudziausi, nes 2 dienas issikankinus ir be miego buvau, o dar vaistu pripompuota, tai miegodama visa laika su vyru bendravau. Na ir jau kai tikrai suneramino vyro perkreipta veido mimika liepiau sakyt kas nutiko. Aisku jis iskart bande labai graziai viska pasakyt, nejaudinant manes, bet kaip imanoma nesijaudint kada zinai, kad vaikui kazkas negerai.
Nu zodziu netempiant gumos, vaikas gime su genetine liga. Is pradziu tai buvo tik stemples atrezija, reikejo skubios operacijos, tad sunu nakti isveze i santariskes, pati antakalnio ligoninej gimdziau. Meldziau kad operacija pavyktu. Ir ka pavyko, tik operacijos metu vaikas nustojo kvepuoti, tad prijunge prie aparatu. As didziausiam strese, pas vaika manes nepaleidzia, nes atseit kazkoki uzkretima pasigavai ar kazkokia infekcija, nesigilinau nes ne tai man rupejo, bet manes isleist jie negalejo. Verkiau ir paldavau, kad bent valandai leistu pamatyti vaikuti, matyt daktaram pagailo manes tai isleido. Vaikutis jau buvo ir pakrikstytas, nes daktarai abejojo ar isgyvens.
Siaubinga buvo kai nuvaziavau pirma karta pamatyti vaikeli. Verkiau, verkiau ir verkiau. Ir asaru nebeliko. Juk daktare nestumo metu sake viskas gerai, ir pas genetikus prasiau, bet jo sake cia tik pinigu ismetimas, nes viskas puikiai vystosi.
Veliau perkele mane i santariskes, kad galeciau lankyti ir atnesti savo pienelio suneliui. Labai sunku buvo, nes pagulde mane i naujagimiu skyriu, ir kasdien turejau matyt kitas besidziaugiancias savo vaikais, ir zinot, kad maniskis kovoja su mirtim. Pragyvenau taip pora men ligoninej belankydama. Tada jau sunus tapo nebe kudikis , naujagimis ar kazkas pan. Kad kudikiu reanimacijoj jau nebegalejo jo ilgiau laikyt, turejo ji perkelt i vaiku reanimacija, ten man jau vietos nebeliko. Tad teko kasdien po 100km vazineti i viena puse, kad galeciau ji lankyt. Aisku viskas labai daug kainavo, teko ir masinas parduoti ir ilist i skolas, nes niekam neidomu, kad tau kasdien po 200km reik nuvaziuot, norint lankyt savo ligoniuka. Labai issekau, pavargau... Tada isgirdau gera zinia, kad bukle stabili ir kad perkels ji i palata ir galesiu ji pati slaugyt. Aisku, ten visko buvo daug, sunus is viso turejo 3 operacijas, daug komplikaciju, bet kaip pats nekvepavo taip. Ir daktarai nebezinojo kas jam yra. Tik kasdien sunus turejo patirti tiek skaudanciu proceduru. Jo gyvenimas buvo tikra kancia. Mano irgi matant kaip jis kasdien kankinasi.
Ligininej isbuvom 4 menesius ir daktare pasake kad jau moku viska pati daryt ( daug sudeti gu proceduru) kad gaus reikiama aparatura ir tikriausiai kita savaite galesim ji veztis namo. Buvo baisu, bet zinojau kad tai bus zingsniukas i prieki.
Bet staiga penktadieni pakilo temperatura ir teko grizti jam vel i reanimacija. Kita ryta sulaukem daktares skambucio kad sunus uzgeso.
Negalejau tuo patiket, nes jam buvo daug geriau juk pati su juo buvau, bet neva kazkokia infekcija uzpuole, o jis visiskai be imuniteto buvo. Issipilde daktares zodziai, kaip ji ir sake, kita savaite vezemes ji namo, tik deja i namus jis taip ir neuzsuko :(((
Galvojau, kad persileidimas buvo pasaulio pabaiga, ir maniau kad antra karta to neistverciau, bet antras kartas buvo simta kartu skaudesnis.
Ieskojom teisybes, bet Lietuvos teismai ir daktarai ranka ranka plauna. Pasiekem tik tai kad ta daktare nestuma stebeti gali tik iki 12 sav. veliau suncia i rajono poliklinika.
Po sio ivykio pasakiau, kad daugiau to negaleciau patirt todel net nemeginsiu greitu metu pastot. Baigem su vyru ivaikinimo kursus, nutarem isivaikint. Ilgas procesas, o dar mums uzsieni bunant viskas dar sunkiau, nes gauni pasiulyma ir turi vaziuot, atsisakyt su svaria priezastim gali tik 3 sykius ir tada isbraukia tave is sarasu, nes atseit cia ne vaiku turgus. Viena karta grizau kai pasiule vaikiuka, bet netiko, nes turejo sveikatos problemu. Tada paprasciau buvo laikinai si reikala sustabdyt, ka ir padarem, nes bilietai brangus kaskart skrist paziuret, o ir is darbo be priezasties negali siaip sau atsiprasinet. Ejo laikas, vyras labai kantrus buvo, o as ne pagalvot nenorejau ir jis nespaude, bet vis sake kad noretu.praejo 3 metai ir noras pradejo atsirasti, bet baime patirti ta skausma buvo auksciau visko, vyro deka( jis labai graziai visa laika kalbejo, ramino ir palaike) ryzausi dar karta pastoti. Sis nestumas buvo labai sunkus psichologiskai nes visa laika jauciau didele baime.
Ir cia buvo suplanuotas cezaris. Ir kai operacijos metu isgirdau vaiko klyksma, supratau kad viskas gerai, ( nes sunus neisleido ne garso per visus tuos 4 men)
Negaliu apsakyt koks tai buvo jausmas ir euforija.labai verkiau, bet is laimes, net daktarai mane bande nuramint nes neva per daug susijaudinau ir spaudimas labai sukilo. Man buvo niekas nesvarbu, tik tai kad PAGALIAU. Visa para neuzmigau ir nepaleidau savo dukrytes nuo ranku. Negalejau atsiziureti, ir patiketi.
Iskentejau labai daug, bet jei dar karta tektu ( neduok Dieve) tai tada geriau mirti.

P.S labai atsiprasau, kad tiek daug prirasiau, tiesiog viena syki norejau kazkam visa istorija papasakot, nors laikas ir dukryte apgyde zaizdas, bet sio dalyko pamirs neimanoma. Dabar suneliui butu 4.5 metukai.
Tad tik kantrybes ir viltiem visom. Ir tikiuosi niekam neteks patirti to siaubo ka man teko patirt.