slėpiningoji parašė:
Sveikos. Vis užklįstu pas jus čia pasiskaitinėti, ir štai mane pačią jau kuris laikas kankina didelis klausimas, kuris susijęs su mano jausmais vyrui.Žinau kad atsiras čia teisuolių, kurioms mano situacija bus kvaila, kurios rašys, kad esu kvaila moteris, nevertinu ta ką turiu ir pan. Bet geriau jau išvis tylėkit tos,kurios nori tik iškoneveikti.Noriu tiesiog normalių nuomonių kaip man elgtis, nes pati nesigaudau jau savo gyvenime.
Esam su vyru kartu jau keli metai,esam užgyvenę vieną vaiką. Santykiai iš šalies atrodytų kaip ir tobuli, viskas gerai, vyras mane myli, vaiką myli,rūpinasi mumis, aš taip pat myliu savo vaiką, tačiau nežinau ką jaučiu savo vyrui. Atvirai sakant esu žmogus, kuris aukojasi dėl kitų gerovės. Aišku mūsų vaikas netyčiukas, neplanuotas. prieš jį mes su esamu vyru buvom išsiskyrę, bendravom tik kaip draugai, paskui jau sužinojau,kad laukiuosi ir kito kelio nemačiau, kaip tik sugrįžti pas jį ir leisti vaikui augti su abiem tėvais. Nemylėjau aš jo per visus mūsų draugystės ir santuokos metus. Pradžioje buvo jis man tik paguoda po nelaimingos meilės, tačiau vėliau atsirado prisirišimas prie jo, kuris neleido man atitrūkti nuo jo. pastojau, laukėm vaikelio, o aš laukiau meilės,kuri turi ateiti, tačiau iki šiol jos nėra. Yra tik pagarba jam, dėkingumas, prisirišimas. Kaip ir kiekvienoj šeimoj, pas mus būna pykčių, kurie atrodo prives prie to, kad pasakysiu jam, jog nieko jam nejaučiu panašaus į meilę. (taip, jis nežino, kad esu jam abejinga). Tačiau susilaikau, nes bijau prarasti. Apsimetinėju kad viskas man gerai, vaidinu laimingą žmoną, į kitus nesidairau (na kartais paflirtuoju per koki facebook'ą, bet tik tiek), na žodžiu viskas atrodo idealu. Pats vyras yra geras kaip jau ir minėjau, rūpestingas, aišku su savais minusais, kurie man labai krenta į akis, bet gal dėl to, kad meilės nėra, nes jei ji būtų, tie minusai jo, trūkumai man būtų vieni niekai. Kartas nuo karto vis savęs paklausiu ar verta taip gyventi toliau ir skaudinti jį, jam to nežinant. Bijau, kad vistiek kažkada viskas iškils į viešumą, o tada bus tik dar skaudžiau.
Kaip elgtis? Kaip gyventi?
Bandžiau viską atgaivinti, tačiau niekas nebepadeda. Vyras nori dar vieno vaiko, o ką aš tegaliu pasakyti? Kad dar nesu pasiruošus tam? Nors tikrai daugiau vaikų su juo nenorėsiu... Dabar gyvenu tik tam, kad mano vaikas būtų laimingas.
Sveika, paskaiciau jusu istorija, ir pamaniau, kad gal jums tiktu toks sios bedeles sprendimas kaip mano artimiems draugams, nes pas juos gan panasi situacija buvo. Tik, kad jie abieju sprendimu kreipesi i seimos psichologe, ir ji jiems patare viska pradeti is naujo, pasimatymai, romantiskos vakarienes, savaitgaliai vieniems(aisku jai butu galimybe kam nors palikti vaikeli). Kaip sakant kas nerizikuoja, tas negeria sampano
Bent jau kiek esu su ja bendravus, tai jiems padejo, bet pastagu reikejo Tikiuosi ir jums pavyks
Vaikas
