Gal autorė labai nesupyks, jei aš šiek tiek "pavogsiu" jos temą..
Susipažinome prieš tris metus ir viskas klostėsi labai greitai, nes gyvenimas buvo lyg pasaka po kelių metų "degraduojančių" santykių. Jaučiausi nuostabiai, nes tas žmogus privertė mane žydėti, atrodo, tuo metu atgimiau iš naujo.. Ir ta būsena tęsėsi ilgą laiką, aš net maniau, kad taip bus visada, nes sutikau savo žmogų. Bet po kurio laiko prasidėjo priekabės.. Užkliuvo mano šeima, buvę santykiai, darbovietė ir profesija, draugai, net socialiniai tinklai (ką aš like'inu, ką ir kaip komentuoju, ką seku). Laikas, kurį skirdavau sau (sportas, procedūros, knygos, draugės ir t.t.) buvo įvardijamas kaip "savanaudiškumas" - esame pora, tad laiką turime leisti kartu, pomėgiais turime užsiimti kartu - taip man buvo pasakyta. Įsimylėjimas ant tiek man buvo uždengęs akis, kad visus tuos nesąmoningus priekaištus priimdavau rimtai, galvodavau "išties, kokia aš bloga, visi su manimi susiję dalykai blogi, kokia aš savanaudė - turiu keistis"... Dieve, dieve... Dabar kai rašau ir pati tai suvokiu kitomis mintimis, jaučiuosi paskutinė kvaiša! Tai buvo raudoni signalai, turėjau bėgti iš ten!
Iš pradžių tas pasikeitimas nesukėlė jokių blogų emocijų ar minčių, vaikinas aprimo, leidome daug laiko kartu. Aišku, kartas nuo karto jam užeidavo tokie keisti "paliūdėjimai" su n klausimų "kodėl aš turėjau buvusius santykius, kodėl aš vienaip ar kitaip su kažkokiu asmeniu bendrauju, kodėl parašiau vienokį ar kitokį komentarą kažkur ir t.t.t.t.t.", visa tai jį baisiai liūdina ir verčia blogai jaustis. O ką aš? Aš kaip didžiausia "nusidėjėlė" bandydavau aiškintis, teisintis, nesuprasdama, kuo jam tai užkliūva ir dar jį liūdina.. Nu tikra durnė😂😂😂
Neilgai trukus jis pasipiršo... Sutikau, nors viduj pajaučiau blogą signalą. Reikėjo bėgti. Visai netrukus po to sužinojau, kad laukiuosi... Ir žinot ką aš pagalvojau? "Vaikelis tikrai jį nuramins, viskas bus gerai". Tada sekė santuoka, nes jis labai norėjo, kad vaikas gimtų, taip sakant, šeimoje. Mr. Naivuolė dar labiau apsidžiaugė, nes nu dabar jau tikrai tikrai nebebus dėl ko jam nerimauti, esame graži šeima. Deja deja😂😂😂 Nėštumo pradžia tikrai nebuvo iš lengviausių, nors jis labai rūpinosi ir padėjo, bet šalia to tekdavo klausytis, kad nevalgyčiau to ar ano, nes per daug išstorėsiu; kažin, kaip atrodysiu po gimdymo, ar bebūsiu jam patraukli; kad per ilgai nemaitinčiau, nes nukars papai ir t.t. Taip pat, visu nėštumo metu (ir net iki pat šiol) tęsėsi priekaištai dėl tų pačių su manimi susijusių dalykų, kurie jį ale skaudina (vis dar nežinau, kaip jį gali skaudinti dalykai, įvykę, kai mes dar net nenutuokėme apie vienas kito egzistavimą). Būdama 5 mėnesį nėščia užtikau jį tikrinantį savo buvusiųjų profilius😂😂😂 Kai paklausiau, ar jam viskas gerai galvoj, atšovė, kad kiek norės, tiek ir tikrins.. Galiausiai, kiek pagalvojęs ir nusiraminęs atsiprašė ir pasakė, kad tiesiog jam įdomu, kaip jos gyvena toliau😂😂😂 Nebeatlaikiau ir pasipasakojau saviškiams, kurie jau ilgą laiką man sakydavo, kad labai pasikeičiau, kad nebesu ta pati mergina, kuri buvau.. Gailiuosi, kam tada jų nepaklausiau - būčiau išsiskyrusi, ramiai sulaukusi mažiuko ir gražiai sau gyvenusi toliau. Na bet, deja deja...
Dvi dienos iki gimdymo vyras man sako: "žinai, nebejaučiu jokio pasitenkinimo gyvenime".... Okay, blet. O aš tuoj gimdysiu ir negana to, kad vienai teks tvarkytis su kūdikiu, dar ir vyreli teks palinksminti kažkaip. Tai buvo paskutinis meilės lašas. Supratau, kad tas žmogus myli tik save. Aišku, gimus vaikui, toliau sau puikiausiai ėjo į darbą, neėmė tėvystės atostogų, nė karto (net savaitgaliais) nesikėlė prie verkiančio vaiko (nes tipo negirdėdavo), šiek tiek padėdavo buityje, bet nepamiršdavo man knisti proto, kad nieko nedarau, kad tik žliumbiu (turbūt buvo užklupus pogimdyvinė, bet niekas neleido man apie tai bent susimąstyti), kad jam aš tokia netinku, gąsdindavo skyrybom. Kai pasakydavau, kad nebesurandu savęs, nes tikrai jaučiausi lyg būdama ne savo kūne ir mintyse, kad trūksta jo palaikymo ir pagalbos, gaudavau atgal, kad esu nevykėlė ir geriau jau greičiau susiimčiau, o kai nebeatlaikydavau ir sakydavau "okay, skiriamės", mesdavo man ant kelių kompiuterį ar telefoną ir liepdavo pildytis skyrybų dokumentus..
Su pakilimais ir nuosmūkiais, bendrais planais ir pykčiais praėjo visi pirmi metai...
Dabar gyvenam tokioj situacijoj - jausmai atšalę, pykčiai, įtampa šeimoje, nebėra traukos, klausausi priekaištų kokia pasidariau šalta, grubi, kur dingo mano meilumas... Nemeluosiu, paskutinį kartą būnant intymiai maniau, kad apsivemsiu.. Tikrai pykina net nuo jo prisilietimų ir bučinių. Patikėkit, atsiklausau ir už tai, kad esu visiškai nebeseksuali ir kad nebėra sekso😂😂😂
Jaukinuosi mintį apie skyrybas, mąstau ir įsivaizduoju savo bei vaiko gyvenimą po to..
Gal kuri esat patyrusi kažką panašaus? Kaip dėliojosi jūsų gyvenimas? Ar ieškojote pagalbos ir bandėte taisyti santykius, ar vis tik skyrybos yra galutinė stotelė?
Vaikas
Gal jiems tiesiog nepriimtina? Nereikia jiems to popieriaus ir netiki santuoka? 
