2025.02.04 15:07 (prieš 1 m.)
Labai tikiuosi, kad šios emocijos kurias jaučia autorė yra matomos jos šeimos nariams ir ji gauna pagalbą ir palaikymą. Kadangi ne rožėm klotas vaikų auginimas, nei pilve, nei jau kai gimsta. Vienas iš tų ne rožėm klotų dalykų yra hormonai, kurie normalų požiūrį į aplinką ir gyvenimą pakeičia kardinaliai ir galiausiai visiem viskas gerai, o naujai iškepta mama gyvena pragare iš kurio nežinia kaip išeiti. Po antrojo gimimo patyriau panikos atakas, manija - buvau apsėsta minčių apie mirtį, kad tuoj numirsiu, kad visi aplink tuoj numirs. Per dieną jaučiaus, kad mirštu palei 10 kartų, sapnavosi košmarai, negalėjau blaiviai mąstyt. Manau tik su Dievo pagalba pavyko tą etapą pereit, kadangi atsirado žmonių kurie likimo valiai nepaliko, tuo metu net psichologė kuri mane konsultavo neėmė iš manęs pinigų.
Ne man vienai buvo labai sunku, visai šeimai buvo beprotiškai sunku. Neprisimenu kaip gyvenome iki vaikui sukako metai. Pradėjau jį matyt tik kai atslūgo visi tie hormonai. Niekada negalvojau, kad su manim taip gali nutikti, bet esmė tame, kad tos mintys, emocijos kaupiasi, su jom reikia tvarkytis ir nepalikti saviveiklai. Todėl netylėkit apie savo jausmus ir emocijas, kalbėkitės su artimaisiais ir nekaupkit savyje. Jūs apdovanota nuostabiu sveiku vaikučiu ir viskas ką dabar jaučiate tai praeis, tiesiog laikykitės, nepasiduokit. Tai tik etapas, ateis laikas kai pasakosit apie savo patirtį, kaip Jums sunku buvo ir pridursit "bet ačiū Dievuj, tai praėjo, aš susitvarkiau, man pavyko". Svarbiausia nepasiduokit tai depresijai, viskas bus gerai.