Na pabandysiu prisiminti tą nelengvą laikotarpį 
tikiuosi, jums kuriai nors padės.
Man lengviau datomis skaičiuoti, balandžio 14 d. buvo mano vestuvės. Paimkime kaip atskaitos tašką
Maždaug porą savaičių prieš šeimos gydytoja pastebėjo pakilusį spaudimą. Tiesa, jis buvo virš 130, tai pagalvojo, gal susijaudinau ir pan. Pradėjau tinti, tik tai nevisai supratau, pastebėjau, kad kartais patinsta pirštai, o likusį kūno patinimą ir aš, ir kiti nurašėme maistui, kurio tikrai daug valgiau Aš turiu problemų su inkstais ir šlapimo pūsle, tai nesistebėjau, kai man pradėjo skaudėti ir deginti šlapinantis, prigerdavau skysčių ir būdavo vėl geriau, tuščia pūsle tai jau labai prastai buvo. Gydytoja sakė, kad vaikutis užspaudė ir kad nepraeina druskos, liepė valgyti kuo mažiau druskos, praktiškai be jos, net sūrio sakė nevalgyti, nes ten ji užslėpta, taip pat jokių rūkytų. Iki vestuvių liko savaitė, nebuvo kada ir labai užsiimti gydymu. Spaudimas jau buvo apie 140/100, gėriau Dopegyt (beje, ar nereikia, turiu beveik pilną buteliuką, atiduočiau). Spaudimą vis matavausi, kildavo ir iki 150, vėl važiavau pas gydytoją, tyrė akių dugnus, padidino Dopegyt dozę. Nelabai padėjo. Per vestuves jau burbuliukas buvau. Vos užmovė man vestuvinį žiedą, kurį tyčia pirkom laisvesnį. Antrą vestuvių dieną jau visa buvau ištinusi, į savo jokius batus nebeįkišau kojos. Pirmadienį ryte turėjau paskutinį kartą prieš kraustymąsi pasirodyti savo ginekologei, ji sunerimo, išsiuntė į Šiaulių ligoninę 'pagydys kelias dienas, o pirmadienį pasistenk dar kartelį pas mane pasirodyti, išrašysiu ramiai, galėsi važiuoti į Klaipėdą, dabar nerizikuok. Šiauliuose iškart pasakė, kad atvejis kritinis. Spaudimas siekdavo ir 180/120 (daug kartų vis matuodavo). Atrodo ir nesinervinu, ir psichologę man buvo atsiuntę, bet nerado, kas ir kaip. Atrodo tikrai rami, o spaudimas lb aukštas. Ketvirtadienio naktį man pasidarė jau visai blogai, pradėjau dusti, vemti (beje, vėmiau rytais nuolat, negalvojau, kad čia jau preeklampsijos požymis, nes kolegės sakė, kad ir kai kurioms iš jų taip buvo). Toks jausmas, kad viską spaudė iš vidaus. Nutarė mane vežti į Kauną, nes ėjo 32-a savaitė ir jie jau bijojo, kad neišlauks 34. Visą laiką bevažiuojant pravėmiau. Kaune per valandą cezaris, nes apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad pradėjo tinti nugara, o vadinasi ir smegenys ir kad čia jau kritiškai. Nebeleido nė pačiai gimdyti, nes reikėjo skubiai išimti vaikiuką. Net vaistai nesuveikė (o gal ir negalėjo duoti stipresnių?), nes per cezarį dar ir kokį skausmą jutau ir visą kūną jutau, tik aišku skausmas silpnesnis nei be vaistų visiškai. Vaikutis gimė 1,406 kg, balandžio 19 d. Jį pamačiau tik trečią dieną, neleido anksčiau keltis iš lovos. Spaudimas dar kurį laiką pasinervinus šokdavo. Nesijaudinti buvo neįmanoma . . . Vėliau tik skaitant straipsnius supratau, kad buvau jau visai netoli mirties. Ir aš, ir vaikutis. Dar skaičiau, kad nėra tiksliai žinoma, kas lemia preeklampsiją, tačiau tam neabejotinai turi širdis ir/arba inkstai. Mano atveju tai buvo inkstai.
Ir pabaigai norėčiau pasakyti, jog tikiuosi, kad nė vienai taip nebus, čia dar būtų galima tęsti ir vis tiek neapsakyčiau visko, ką patyriau tada ir jau vaikučiui augant, kai svoris buvo nukritęs žemiau 1,3 kg. Tačiau jei kada tfu tfu tfu kuriai nors taip atsitiks, svarbiausia žinokite, kad viskas tikrai bus gerai pačios didžiausios dovanos kartais būna visai visai mažytės 
odeta ir jum linkiu augti 
Vaikas
ir siandien pas gydytoja laukem eilej, tai moteriskes tuoj puole ziureti ir sakyti savo vaikams, kad butu atsargus ir salia nesiustu. Tai, beje, siek tiek erzino 
