Labai seniai čia buvau užsukusi, o sugrįžtu kaip į knygų klubo draugiją su draugėm, kurios skaito tą patį puslapį unisonu 🙂 esu ir birželinukų grupėje, bet kažkaip ten nesimezga man kalba ir nesinori pasakotis. Taigi, persikėlėme PAGALIAU į naujus namus, miegu po 4-5 val, bet ne dėl to, kad vaikai neleistų, tiesiog naktimis niekas netrukdo tvarkytis, dėliotis daiktus. O jų tiek, kad atrodo pusmečiui bus darbo.
Etapas labai sudėtingas. Liucijai po ortopedo apžiūros diagnozavo klubo sąnario displaziją. 24 val per parą nešioja balnelį. Gerą savaitę tramdžiau ašaras, ne visada pavyko, nežinojau kaip vaiką kelti, nešioti, nepatogu maitinti, jos verksmas buvo toks, jog skaudėjo ne tik jai, bet ir man. Dabar apsipratome jau, bet buitis kiek pasunkėjo. Labai baiminuosi, kad neatsiliktų fizinė raida ir viliuosi, kad balnelį reikės nešioti iki 4 mėn, kai prasideda vartymaisi ir pan. Iš pradžių buvo sunku suprasti kas išvis čia vyksta. Kodėl mums? Kokios bus pasekmės? ir t.t.
O Lukrecija prie sesės priprato, myluoja, bučiuoja, supa gultuke. Bet! Neramina jos keli įpročiai: mušimasis ir visko mėtymas. Šie veiksmai gali sužeisti mažylę, tad jau turiu akis ir pakaušy. Būna iš didelio džiaugsmo su rankom per veidą pliaukšteli arba jei nevyskta kažkas pagal jos norus-įžnybia. Iš pradžių drausminau, sakiau, kad mes niekada nesimušame, atvirkščiai-mylime ir apsikabiname. Ir ji tikrai supranta, ką sakau, nes susigėsta, slepia akis, na, kūno kalba parodo, kad viskas jai aišku. Su mėtymu yra išvis kosmosas, valgo uogas ir pyst saują ant žemės, aš ją iškeliu iš kėdutės ir liepiu surinkti viską. Renka, bet jai tai kaip pramoga pasidarė, laiminga darbuojasi. Aš viską nurašau gyvenimo pokyčiams ir, kad tokiais veiksmais ji priešinasi jiems. Dabar sakiau bandysiu tiesiog nekreipti dėmesio, nes panašu, drausmė ir kalbos nepadeda.
Diskutavote apie miegus, tai mes vis dar tame etape, kai kartais užmigdome dianuodami ir supdami, bet aš nekeisiu kol kas nieko. Man šis ritualas mūsų tinka ir patinka. Būna, kad ji pati pasiprašo į lovelę ir užmiega ramiai. Naktį miega su tėčiu savo kambary, būna sunkesnių naktų, būna lengvesnių, kartais jis įsikelia ją į lovą, bet dažniau išmiega visą naktį, atsikelia vandens atsigerti ir gulasi toliau miegoti.
Pasirašėme sutartį su darželiu, adaptaciją pradėsime spalio mėn, tačiau pradėjau galvoti apie darželį kaip apie vaiko atsikratymą. Neva noriu pasilengvinti gyvenimą sau, o viduje jausmas, kad vaikui nuo to bus blogiau. Tuo pačiu baiminuosi ar čia nėra savininkiškumo apraiškos, lyg vaiką auginčiau tik sau. Dar pradedu galvoti, ar man nėra pogimdyvinės depresijos, bet tada pasikalbu su savimi, kad nesamprotaučiau taip, gal nepakilčiau iš lovos, būtų sunku rūpintis buitimi, o to nėra: mėgaujuosi buitimi, buvimu. Tačiau kankina nerimas "ar aš elgiuosi teisingai". Išvažiavo mano mama, didžioji pagalbininkė ir nu negražu taip sakyti, bet atėjo palengvėjimas, kad pagaliau gyvensiu tą tikrą savo gyvenimą, tik su vyru ir vaikais. Nuo kovo mėnesio nebuvau viena, ieškodama pagalbos ją gavau ir fiziškai tikrai buvo lengviau, bet emociškai labai pavargau. Dabar sėdžiu viena prie stalo, didžioji su tėčiu prie ežero, mažylė miega, namie spengsti tyla, geriu kavą, rašau ir nu žiauriai gera! Ot tai džiausmas šalia visų minčių ir bėdų-pabūti vienai 😀
Tai tokie tie rūpesčiai, prirašiau ohoho, bet matyt reikėjo išsipasakoti be artimųjų pertraukimų "kad viskas bus gerai" arba "dabar sunku, vėliau bus lengviau" 🙂
Vaikas
maniau, kad vis trumpės …
