ponia.gandriene parašė:
Esam su vyru jau apie 15 metų kartu, visada buvo geri santykiai, turim du mažus vaikus. Pastaruosius metus didelė jo giminės dalis apsigyveno netoli mūsų. Tai pirmi…
Kaip aš pilnai jus suprantu, mano artimiausi giminės tokie.. Nieko man pačiai neleidžia, viską stengiasi sukontroliuoti, žinoti ir pan. Daug ką stengiuosi nuslėpti, nepasakoti, bet jei iš kalbos išeina, kažką ne taip padarau, per kaltės jausmą eina, lyg jei jie būtų žinoję, tai taip nebūtų. Dabar laukiuosi, tai jau planuoja kaip gimus vaikui, vaiku rūpinsis, namus tvarkys, valgyt darys, tai aš įsivaizduoju kaip atvirų durų dienas... Dar vėliau pasakėm apie nėštumą, tai tragedija, kad iškart nežinojo ir bando irgi jau sureguliuoti pas kokį gydytoją eit, būtų jų valia, tai spėju kartu eitų. Irgi dėl šitų dalykų norisi bėgt, kraustytis kuo toliau, kad galėčiau ramiai gyventi ir jausčiau, kad čia mano gyvenimas, nes dabar atrodo, kad mano gyvenimas priklauso jiems... Aišku stengiuosi ir ignoruoti ir pikčiau paaiškint, bet tik tam kartui suveikia arba vistiek už nugaros savo daro. Ir vis tas ,,taigi mes tik padėti norim, o tu nevertini".







