Suprantu, kad gali nesinorėti. Tačiau kaip suaugęs žmogus turbūt suprantate, kad toliau leisdama vešėti tam nenorui situacijos negerinat. Tai, kad vaidinate miegančią arba stengiatės susipykti nėra sprendimas. Taip tik sunkinate situaciją, kuri ir taip aišku į kur veda... Jūs gi suaugusi moteris, turite spręsti problemą. Ar vyras bent jau žino, kad nenorite ir dėl to jaudinatės? Nes jeigu nesikalbat tai įsivaizduoju, kad vyrui atrodo jog jo moteris tiesiog tapo frigidiška amžinai nepatenkinta ragana. Juk jis minčių neskaito.
Pas mano tetą identiška situacija. Kelet kartų apie tai kalbėjomės. Mylėtis ji nenori nuo to laiko kai pagimdė. Nežinau ar bent kartais mylisi (taip atvirai neleidau sau kamantinėt). Kaltina hormonus, kad kažkas su jais negerai. Bijo, kad vyras susiras kitą. Lyg ir supranta, kad tai negerai. Sako, kad vyrą myli, bet aistros visai nėra. O nuo gimdymo praėjo jau penki metai! Galiausiai kalbam kalbam ir ji net pravirksta kol galiausiai prasitaria, kad jai vyras tapo "niekas" būtent po to epizodo kai dalyvavo gimdyme ir anot jos sėdėjo kažkur kampe visą laiką. Jai trūko jo palaikymo, pasikuto lyg vaikas tik jos, ne abiejų ir lyg ryšys nutrūko... Taigi galiausiai paaiškėjo, kad priežastis grynai psichologinė!
Klausiau ar vyrui tai papasakojo. Sako - ne! O varge, galvoju, gal tas vyras bijojo pasimaišyt po kojom gimdymo metu, gal bijojo, kad gaus rėkti (nes mano teta valdinga moteris), gal silpna pasidarė. Pasikalbėjus gal požiūris į situaciją pasikeistų, suprastų kodėl vyras taip elgėsi. Gal tada pasitaisytų ir santykiai, ir noras mylėtis atsirastų.
Bet ji deja net nesikalba su vyru apie tai jau metų metus. Ir iš šalies matosi, kad santykiai jų ne kokie...
Išvada: reikia kalbėtis. Reikia veikti!
Dar patarimas ir iš savos patirties: vaikų neturiu, dabar laukiuosi, bet su vyru esam kartu 7 metus - ne trumpai. Buvę man tų momentų, kad nenori mylėtis. Ir nesimyli ir atstumi, tačiau nesijauskime mes princesės visą laiką! Jeigu vertinat vyrą, jeigu jis yra nuostabus - padovanokite tą naktį save net jei ir nenorit. Neištirpsite nuo to, mylimas žmogus taps laimingas. Nereikia prisiimti to aukos sindromo - oi aš vargšiukė, mane verčia, o aš nenoriu. Daug ko nenorim gyvenime, bet darom. Jeigu nuostabią šeimą turite - nerizikuokite. Pasistenkite kartais!