Labas. Toks klausimas, kad ne bet ko paklausi
o man labai įdomu jūsų nuomonė. Man yra 22 metai, ir aš absoliučiai nenoriu mylėtis su savo partneriu. Visų pirma, dažniausiai man pradžioje skauda, taigi, iš fizinės pusės visiškai jokio malonumo nejaučiu. Bet ne tiek tas fizinis faktorius, kiek emocinis. Nors naudojame apsaugas, paniškai bijau pastoti. Suprantu, jog tuomet išviso nereikia tų lytinių santykių turėti, bet tada ir santykiams su partneriu viso gero. Sergu nerimo sutrikimu, nenoriu, jog mano vaikas turėtų nestabilią motiną. Jeigu jau turėti vaiką, tai jam atiduoti viską, kas geriausia. Deja, savo emocine būkle aš savo vaikui atiduosiu tik savo nuolatinį nerimą (juk vaikai tai jaučia)!!! Priėjau išvadą, kad gyvenime vaikų nenoriu. Esu būsima pedagogė, mokydama atiduosiu visą savo meilę savo auklėtiniams, juk ten mano ligos bent nesimatys ir niekam jos genetiškai neperduosiu. Jaučiu, jog reiktų apie tokį sprendimą pasikalbėti su savo partneriu, nes jis vaikų nori, visgi nepalikti žmogaus ant ledo. Bet tuo pačiu, kadangi mūsų santykiai geri, man labai sunku, atrodo, jog tokiam sprendimui mane valdo mano liga, ne aš pati. Žinau, jog čia ne psichologo kabinetas, bet įdomi kitų nuomonė apie tokią situaciją. Ačiū! 💞
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas







