Gimdymo istorijos (be komentarų!)

«1 5 810 15 20 38 Kitas »

2013.01.24 15:53 (prieš 13 m.)

Švito. Pamažu kilo saulė ir už lango jau driekėsi ilgi medžių šešėliai. Buvo pirma vasaros diena, pirmoji birželio... Dar tik pusė šešių, o iš po pakalnutėmis išpieštos antklodės į langą žvelgė atmerktos akys. Taip, tai buvo neeilinis rytas, nes eilinį rytą tokiu metu tos akys dar matytų sapną. Kambaryje buvo tylu, buvo girdėti tik ant palangės įsitaisiusio katino murkimas ir ramus alsavimas šalia miegančio žmogaus... Viskas buvo lyg ir kasdieniška jei ne viena mažytė detalė - ant baltomis, mažytėmis pakalnutėmis margintos paklodės baltavo juostelė ant kurios reikšmingai šmėžavo du brūkšneliai... O taip, tik du maži brūkšneliai ant juostelės skyrė šią dieną nuo kitų ir būtent jie padarė šią dieną tokią ypatingą. Šiandien aš sužinojau, kad tu esi... Meluočiau, jei sakyčiau jog ši žinia buvo be galo netikėta... Tikrai ne. Tu buvai tyliai, be žodžių abiejų tėvelių suplanuota, tik gal kiek netikėtai greitai įgyvendinta svajonė. Ir dabar į langą žvelgė plačiai atmerktos, susimąsčiusios akys, juk iki tol 99 proc. laiko jose švietė siekis tobulėti, svajonės apie puikią karjerą, sėkmę, šimtus darbų, kuriuos darau ir dar darysiu... Ir vienu metu ši jauna mergiotė buvo bepradedanti galvoti, kad tai tikrai ir yra jos pašaukimas, o štai tą rytą tos dvi juostelės į jos akis įpiešė dar vieną ypatingą spindesį. Ar kada nors matėt kaip spindi akys mamos stebinčios savo vaiko sapną??? Pirmiausia jos vos vos prisimerkia, tiek nedaug kad tik pačiuose kampučiuose pasimato mažytės raukšlytės, tada jas apgaubia perregima migla, ji primena besikaupiančias ašaras ir štai tada išvysti tą spindesį, kurį į mamos akis įdeda Dievas dovanodamas jai pačią nuostabiausią dovaną – galimybę būti mama, būti dangum ir saule, būti visu pasauliu savo vaikui. Tą šiltą vasaros rytą aš dar nežinojau ką reiškia turėti tave glėbyje, nežinojau, kiek rūpesčio ir kiek džiaugsmo tu man atneši, bet tą žvilgsnį ir tą spindesį jau buvau mačiusi... Mačiau jį savo mamos akyse, kai giliam snauduly pajusdavau užtraukiamo pledo šilumą... Matydavau tada, kai mums besisvečiuojant pas mamą ji atnešdavo pietus ir patį skaniausią gabalėlį įdėdavo būtent man... Aš jau suaugau, išėjau į pasaulį, o ji visada žiūrėjo į mane kupinomis meilės akimis ir matė šviesų savo vaiką... Tą patį, kurį su pirmu oro gurkšniu priglaudė prie širdies ir glaus (nors mintimis) iki iškvėps paskutinį savo oro gurkšnį... Tą akimirką, tos akys žiūrinčios pro langą jau neabejojo, kad tie du brūkšneliai baltoje juostelėje ir yra didžiausias jos pašaukimas, pati svarbiausia karjera...

Taigi, kai tą šiltą vasaros rytą sužinojau, kad jau esi - aš kalbėjau su tavim, mano mylimas kelių milimetrų žmoguti... Neištvėrusi jau šeštą ryto išsliuogiau iš lovos ir kiek įmanoma tyliau išverčiau spinteles ieškodama kur nors užsilikusios dovanų dėžutės... Jos visada tai šen, tai ten voliodavosi stalčiuose, bet tą rytą kaip tyčia visos „pasislėpė“. Galop radusi mažytę dėžutę puoštą žalsvu kaspinėliu, apkarpiusi juostelę ją ten patalpinau. Įsidėjau į stalčių ir vėl atsiguliau į lovą... Palauksiu bent septintos valandos, juk ir man, ir mano brangiausiam į darbą... Bet apie kokį miegą čia gali kalbėti, kai nekantrumas rėkti visam pasauliui : - Aš laukiuosi!!! veržiasi per kraštus. Neištvėriau ir jau po penkiolikos minučių atsisėdusi ant lovos krašto pažvelgiau į tavo tėvelį... Ant lovos baltavo maža dežutė puosta žalsvu kaspineliu... Joje testukas ir laiškutis: „Mano mylimas tėveli, mes tikrai susitiksim, jau greitai... Kai už lango siaus pūga... Bus sausis, pati pati mūsų kelionės pradžia...“ Ir tavo tėvelis pradėjo laukti tos nuostabiosios kelionės pradžios...

Šeštadienis, pats sausio galas. Už lango taip gražiai ir švelniai sninga. Pabundu anksti, kažko neramiai miegasi. Bet vos pakėlusi akis matau už lango lendančius saulės spindulių atšvaitus – gražu iki saldumo. Pamaniau - labai graži diena gimti. Vis dar nešioju paslaptį – kiek kartų bandėm pasibelsti, pažiūrėti atsakymas buvo tas pats – ateisiu, pamatysit. Visi daiktai gimdymui seniai stūkso spintos dugne ir nuotaika tokia priešgimdyminė... Tačiau skubėti nesinori. Juokingai skamba, tačiau dar noriu jausti ta ramų, žiemišką stebuklo laukimą, dar noriu kad pabutum... paglostau pilvuką ir tyliai mintyse paklausiu - "Tikrai dabar, šiandien, jau pasirenges?"

Ir iš tiesų, jau po pietų pastuksenai man į pilvelį taip stipriai, kad abejonių nebekilo – ateisi šiandien... Tą naktį iš po skausmo užsklandos, kažkur ore virpėjo jaudulys, laukimas, meilė... Minutės slinko kaip valandos ir rodės kančia niekad nesibaigs... Dar spėjau pagalvoti - kokios negražios gimdyklos lubos, koks senas stalas... tada vėl sąrėmis, atokvėpis, gilus oro gurkšnis, vėl sąrėmis... Kažkur ore pakibo riksmas - stumk... Besikartojant skausmo bangai, jaučiau kaip trūksta oro... ir taip sekundės bėgo... kol... kol per išvargusį nuo skausmo veidą pabiro bėgti ašaros... Dabar jau džiaugsmo... Nuvilnijo šiluma - vos išgirdau mieliausią garsą tos visos nakties... Tas riksmas užtvindė kūną šiluma ir rodos skausmo nebeliko... Tik išgirdau - berniukas gimė... Dabar aplink siūbavo oras, pilnas ramybės ir pasididžiavimo... Sugebėjau, nors prieš minutę rodės, negaliu...
ačiau tą akimirką, kai patikėjau savo laime... Pasikeitė viskas... viskas prasidėjo nuo gydytojos žvilgsnio... Nuo nebylaus žvilgsnio, pasakančio be galo daug... Pasimetimas jos akyse atnešė abejonę... vėliau sekė kito specialisto apžiūra, dar kito, dar kito ir po kardiologo apžiūros... (tiesa jo naujienos buvo džiuginančios – sūnelio širdutė sveika, dvi mažos skylutės užsitrauks jam augant) bet jo kaktą išvagojusios nerimo raukšlės ir suraukti antakiai pasakė tiek, kiek žodžiai negalėjo išsakyti... Galop pro tvirtai suspaustas lūpas išsprūdo:

- Man labai gaila... (toliau mano ausys atsisakė klausyti, o akys nebenorėjo matyti – jos leido tekėti sielvartui, o gerklėje užtrigęs gumulas neleido lauk pasklisti riksmui...) Jums nepasisekė, mes įtariam jūsų vaikučiui Dauno sindromą...

Gydytojo žodžiai, atrodo buvo ištarti su užuojauta, bet tas „Dauno...“, tiesą sakant, nuskambėjo kaip keiksmažodis... o gal – kaip baisus nuosprendis...

Tą akimirką atrodo užtemo akys, ašaros pačios veržėsi lauk, jaučiau kaip gerklėje stringa rauda... Dar prieš akimirką laikiau rankose patį nuostabiausią sutvėrimą, savo sūnelį, kuris buvo mano visų svajonių ir vilčių išsipildymas, o dabar slydau į pačią giliausią prarają nerasdama nė menkiausios vietos įsitverti...
Tai truko vieną vienintelę dieną... Ir staiga kažkas nutrūko, sustojo ir baigėsi... Liovėsi bėgusios ašaros, atsimerkė akys ir išvydo maža kūdikėlį, kuriam pasaulis ir buvo tos ašarotos akys... Staiga prisiminiau tą ypatingą mamos akių spindesį, jis duotas Dievo, duotas kaip dovana... Aš negaliu ir niekad neatimsiu iš savo vaiko dovanos matyti tą spindesį, suvokti jog jos spindi būtent dėl tavęs... Tą akimirką atėjo suvokimas, kad tos mėlynos dangaus žydrynės akys mano dalis,tos rankos suspaustos į mažus kumštukus brauks mano ašaras, o mažos kojytės (su būdingais suaugusiais po du pirščiukais) tipens mano pramintu keliu... Kad šitas mažas spurdantis kūdikėlis išaugs į žmogų, taip „kitokį“, bet man pačiausią, patį patį...

Gal ir gerai, kad vakar diena negrįžta... Kad traukinys, iš po kurio ratų gelbėjai savo viltis, jau nuvažiavo... Kai susirankioji visur pažirusias savo dūšios skiautes – suvoki, kad tai kas nutinka, nutinka ne veltui... Nutinka todėl, kad taip turi būti... Kad visos bėdos ir nesėkmės nereiškia, jog gyvenimas žiaurus, negailestingas ar tavęs nemyli... Tiesiog jis visoks!!! Ir todėl pavojingas, nes neįmanoma atspėti už kurio kampo tavęs laukia džiaugsmas, o už kurio – nesėkmė. Laimės kūdikiai tie, kuriems sekasi pataikyti sėkmingai.

TAIP PRASIDĖJO NAUJAS MŪSŲ GYVENIMO ETAPAS, KURIAME SVARBIAUSIAS BUVAI TU, MŪSŲ MYLIMAS MAŽAS ŽMOGUTI...

Praėjo trys metai! Jau trys metai po tos dienos, tos gražios ir įsimintinos dienos! Neseniai į rankas pateko nuostabi knygelė vaikams... perverčiau ja... ir užsirašiau:

"-Ar meilė lužta?- klausia mamos Mažylis, - ar irsta, susilanksto, dyla?

Ar galima ją pataisyti, suklijuoti, susiūti, sudygsniuoti?

-Ak, varge, - taria jam mama, - aš ne tokia protinga, žinau tik tiek - esi man reikalingas." Debi Gliori

Tie trys metai su tavim, kiekvieną dieną man įrodo, jog meilė nei lūžta, nei irsta, nesusilanksto ir nedyla... Su kiekviena diena ji darosi kitokia, darosi brandi, nebe tokia skambi ar rėksminga, bet tokia pati didelė ir viską aprėpianti. Su gimtadieniu mano mažas žmogau!!!

53
Mylimoji.

2013.01.24 16:14 (prieš 13 m.)

Svecias-istorija iskirtine,griebianti taip stipriai uz sirdies Sako Dievas duoda tiems,kurie zino,kad panes. Ar ta nakti tas mazylis galejo geresne rasti mama uz jus?...Manau ne

15
2013.01.24 17:23 (prieš 13 m.)

Svecias nuostabus zodziai surasyti is sirdies gilumos,teko ne vienai asarai nubyret ir susikaupus Jums pasakyt kad sveikinam is visos sirdies Jusu mazaji zmoguty
Sako vyrai ateina is iseina is musu gyvenimo o vaikai lieka mums amzinai!

4
2013.01.24 18:17 (prieš 13 m.)

Aciu mamytes uz gerus zodzius Tikrai taip, viskas kas nutinka gyvenime - nutinka ne siaip sau - likimas jau taip leme kad butent mane mano saulyte gavo kaip mama, o man jis padovanojo ji, mano suneli - kaip didziausia mano turta, paguoda... Is tiesu tai ko Dievulis jiems pasykstejo, tai kitur su kaupu pridejo...

7
2013.01.24 18:27 (prieš 13 m.)

Ka tik buvau praradus kantrybe ramindama savo suneli, kuris jau pora valandu verkia. Bet perskaicius jusu istorija pazadu sau jos niekada nebeprarasti. Ir supuot supuot ta maza kudikeli.
Verkiau, nes tie graziu zodziu apie mama, jus nuostabi mama.
Sveikinimai suneliui gimtadienio proga.
Aciu uz toki nuosirdu pasakojima ir padejima vel suvokt, kad mama yra viskas maziukui ;)

2
2013.01.24 20:24 (prieš 13 m.)

Buvo spalio 2d 41sav nestumo...ta diena mano pilvelyje buvo itartinai ramu,nuo pat ryto nejauciau savo kudikelio maloniu patuksenimu,buvau sunerimusi...todel paskambinau savo daktarei taciau ji patvirtino kad normalu jog nestumo pabaigoje sumazeje judesiai,bet vistiek buvo neramu.

stai pagaliau po 4valandu nerimo mano mazylis patukseno,ta akimirka tiesiog sirdis dziugavo atejo ir vakaras,kaip yprastai su vyru nuejome miegoti.
4val ryto prabudau nuo skausmu sonose o kas juokingiause pamaniau kad nugulejau ir tiesiog paskaudo,kadangi mano mazylis nenorejo pasirodyti jau buvo planuojamas skatinimas uz 5d todel net nepagalvojau apie tai kad jau ateina mano mazylis pas mane todel tiesiog apsiverciau ant kito sono ir toliau snaudziau.4:35min ir vel prabundu nuo tokio pat skausmo sonuose todel vel apsiverciu taciau jau suprantu kad tas skausmas toli grazu ne nuo nugulejimo.bandau uzmigti bet nebeiseina...

6val. ryto issirutuliavau is lovos,skausmas lyg ir buvo apmazejes todel kazkaip per daugiausei nekreipiau i tai demesio ir vyrui apie skausmus nieko nesakiau.Kartu papusryciavom ir nuejome ziureti filmo.

12val dienos vel atsirado skausmai taciau jie jau nebesilpnejo ir tapo reguliarus.nusprendziau pradziuginti vyra geromis naujienomis ir sakau:
-Mindaugai,manau kad musu angelelis jau pasiruoses ateiti pas mus :)!,o jis paziurejo i mane tokiu lengvu zvilgsniu ir pasake kad tikrai dar ne (mat neatrodziau kaip gimdanti )
taciau skausmai stiprejo ir kartojosi kas 5min todel nieko nebelaukiau ir isvaziavome i ligonine.
ten mus labai draugiskai prieme,prijunge aparatus stebeti vaikucio bukle,tada mane patikrino ir pasake kad niekas nevyksta...perkele mane i palata kad toliau stebetu vaiko sirdute.

atejo ir vakaras,skausmai nei stiprejo nei silpnejo,atejo ir vel patikrinti taciau teko nusivilti kai pasake kad nei 1cm nera atsidare,sesele pasake kad sendien tikrai negimdysiu ir isleido abu namo.

uzmigti nejo nes skausmai buvo tokie kad net iki asaru vede,kai 2:30 nebegalejau istverti isvaziavome vel i ligonine,taciau ir vel teko nusivilt..nuskausminamuju jokiu nedave,verkiau visa nakti,bet sirdi jauciau tokia palaima kad mano angelelis jau tuoj tuoj glausis prie mano krutines.

spalio 4d. buvau be galo pavargusi kadangi negalejau uzmigti nei minutelei,vyra isleidau namo.13valanda ateina sesele ir vel patikrinti ir pagaliau pasako manau galim eiti i gimdykla tiesiog net akys prasvito atradau nauju jegu,paklause kokiu nuskausminamuju tikiuosi gauti,pasirinkau dujas.Neuzilgo atvaziavo ir vyras.

17vanda ir vel ateina tikrinti manes pagaliau jau 6cm .Duju poveikis manes jau nebeveike,skausmas mane uzvalde nebegirdejau kas man ka sako nebesivorentavau kur as isvis esu,jauciausi silpna,apie nieka nebegalvojau.seseles susirupinusios mano skausmais pasiule epidurine nejautra taciau nepajegiau joms kazka ir beatsakyti,vyras vis klause manes ar noriu vaistu ir galu gale sugebejau tik palinkcioti galva.

epidiurinis kaip mat suveike nors jauciausi be galo pavargusi vis tik jauciausi laiminga.etejusi sesele manes patikrinti pasake 9cm! jau greit gimdysi!! taciau slinko laikas bet vis gimdymas neprasidejo..neuzilgo ir nubego vandenys,praejo vel visa naktis bet nieko atejas daktaras manes patikrinti kaip laikausi staiga sunerimusiu zvilgsniu paziurejo i ekrana kuriame rode vaiko sirdutes ritma,jis isbego is palatos ir vos uz keliu sekudziu visa palata prisirinko daktaru,sako sirdis vaiko stoja!!! puoliau i panika asaros liejosi per krastus mintyse sakiau mazyti prasau nepasiduok!kadangi po epidurines nejauciau koju negalejau pajudeti todel daktarai vis varte tai i viena puse tai i kita staiga dakratai nurimo,vaiko sirdute ir vel stabilizavosi,dekojau dievui kad neapleido mano stebuklelio,daktaras atejas sako na jau gali stumti.stumiau apie puse valandos taciau vaikucio galva buvo nenusileidusi todel daktas pasake vaziuojam i operacine.isgascio buvo pilnos kelnes,labiausei bijojau ir nesitikejau operacijos,taciau stengiausi nusiraminti galvojau juk vaikuciui dar sunkiau.po 10min isgirdau pati nuostabiausia balseli tai buvo lyg pati graziause daina mano sirdziai,kaip dabar atsimenu padejo ant krutines visa susivelusi,susiraukusi siektiek pramerktom akutem ziurinti i mane mano aukseli priglaudziau ji taip kaip dar nieko nebuvau glaudusi tada supratau kad tai mano diziausias stebuklas per mano visa gyvenima.Gimem 4.085kg 53cm Berniukas

7
2013.01.27 09:09 (prieš 13 m.)

minusiuke parašė:
Ka tik buvau praradus kantrybe ramindama savo suneli, kuris jau pora valandu verkia. Bet perskaicius jusu istorija pazadu sau jos niekada nebeprarasti. Ir supuot su…

Labai džiaugiuosi, kad mano istorija dar ir įkvepia ką nors. Man ji tiesiog dalis mano praeities, o kartu turbūt ir ateities. Bet nesijausk kalta, kad kartais netenki kantrybės... Aš jos taip pat kartais netenku... kaip ir šimtai kitų puikių tėvų... Ir tai normalu. Tik labai labai maža riba skiria meilę vaikui, nuo jo lepinimo... Todėl vaiko auginimo, jo mokymo neįsivaizduoju be žodelio ne, negalima... Be nuolatinio aiškinimo kas yra gera ir kas ne. Be vaiko neklusnumo ir tėvų išmonės tą neklusnumą pažaboti... Būna tokių situacijų ir momentų kai vaikas išbandydamas savo galimybių ribas peržengia ribą... Mano vaikinas ir per rankytes yra gavęs, ir subartas ne kartą... Bet tai nepakeičia fakto, kad jį myliu... Pagimdyti vaikutį tik pirmas žingsniukas ilgame tėvų kelyje, po jo seka dar svarbesnis gyvenimo etapas - užauginti gerą, supratingą, atjaučiantį žmogų.

2
2013.01.27 09:22 (prieš 13 m.)

Visų mamyčių istorijos puikios Juk šių istorijų esmė - tapimas mama Ir mes visos turim savo stebuklus, kurie mums patys pačiausi - vienų jie dar mažiukai sparčiai augantys kiekvieną akimirką, kitų kiek didesni jau atkutę tipena namuose įnešdami daug šviesos ir pilnatvės, dar kitų visi paaugliukai pykstantys ir besidžiaugiantys, ieškantys savęs ir jau atradę... Tiek daug naujų žmogučių, kurie ne nespėjus apsižvalgyti kurs savo gyvenimus, atves į pasaulį naujus stebuklus... ir rašys naujas gimdymo istorijas - kurios jiems bus pačios pačiausios, nes jos bus jų Sėkmės visoms mamytėms auginant savo vaikus, formuojant jų vertybes, ugdant gabumus ir sėkmės visiems vaikučiams - aukit nuostabiais žmonėmis

9
2013.02.22 21:41 (prieš 13 m.)

niu jau tokia grazi istorija,, o tas laukimas... As ir dabar laukiu savo mazyles, jau veluoja penkta diena, dare man cia anglijoj jau du tokius sweep, gimdos kakleli praplatinejo, bet niekas nepadeda... tai antradieni dar viena gausiu, jei tada neveiks tai tik sekmadieni guldys i ligonine ir skatins... jau nekantrauju!!! o tavo istorija puiki, net uzpavydejau!!!!

1

Lyla

10 m. 3 mėn.

13 m. 2 mėn.

2013.03.03 21:32 (prieš 13 m.)

Besilaukdama skaičiau daug gimdymo istorijų. Tik mažą dalį jų internete, nes manęs netenkino tai, kaip gimdoma daugeliu atveju mūsų ligoninėse. Tad rinkausi literatūrą, kurioje buvo daug gražių, šviesių, daugiau ar mažiau natūralių gimdymo istorijų. Vis tik nutariau brūkštelėti saviškę internete kitoms mamoms, gal ką padrąsins... Tad apie viską nuo pradžių

Ruošimasis mūsų mažylio kelionei į šį pasaulį prasidėjo dar prieš kelis metus iki jo pradėjimo. Tai buvo ir knygos, kursai besilaukiantiems tėveliams, ir papildomas dėmesys kūnui. Kai manyje jau iš tiesų pradėjo augti nauja gyvybė, teko dar daug ką pakartoti ir prisiminti, papildomai domėtis ir ruoštis. Mankštinausi iki paskutinės dienos, daug skaičiau, žiūrėjau tik gražių ir ramių gimdymų video įrašus youtube. Paskutinėmis savaitėmis vakarais paklausydavau hipnotinio gimdymo įrašų (relaksacija, vizualizacija). Pilvelis augo gražiai, jaučiausi puikiai. Įpusėjus nėštumui aplankėme ne vieną ligoninę, pabendravome ne su vienu mediku. Neslėpsime – didelio pasitikėjimo nekėlė nei vienas variantas, vis dėlto galų gale pasirinkome vieną iš naujagimui palankų ligoninių, susiradome akušerę, kurios požiūris į gimtį buvo panašus į mūsiškį. Nuo pirmų minčių apie vaikelį labai rimtai svarstėme ir apie galimybę gimdyti namuose, tačiau dėl aibės aplinkybių šios svajonės atsisakėme.

Praėjus vienai dienai po nustatytojo gimdymo termino mintimis kalbinau mažylį, kad neužsibūtų pilvelyje – juk Lietuvoje gydytojai nėra linkę laukti daugiau nei 10 dienų po termino. Ir jau tą pačią naktį, 2 val. pabudau nuo švelnaus pilvo maudimo. Pastebėjus, kad jis kartojasi, užmigti nebepavyko, nors ir gerai žinojau, kad tai būtų labai naudinga, jeigu „aliarmas“ tikras. Pabudo ir vyras – įjungėme sąrėmių skaičiuoklę – pasikartojimai vidutiniškai kas 5 min., trukmė – apie 40 s. Buvome nutarę, kad jeigu taip ir tęsis, 6 ryto išvažiuosime į ligoninę. 6 ryto gyvenome tuo pačiu ritmu, vis dar nesitikėjo, kad gimdau, nes maudimas buvo nestiprus, tad nutarėme palaukti iki 8 val. Naktį, pauzių metu, skaitinėjome knygas (kaip tie studentai prieš egzaminą, besiviliantys „prilaižyti, ko neprivalgė“), klausėmės muzikos, kalbėjomės, paryčiais truputį tvarkėmės, dėliojomės daiktus. 8 val. nutarėme dar palaukti vidudienio. Sąrėmių intensyvumas ir ritmas buvo tokie patys kaip ir iš pat pradžių. 12 val. užsimaniau valgyti – užkandome gan sočiai, nes man labai to norėjosi, nors ir žinojau, kad gimdant rekomenduojamas tik lengvas maistas... sąrėmiai suretėjo, tad vis dar niekur nevažiavome. Pagrojome ir padainavome mažyliui „jo“ dainas, kurias girdėdavo vakarais pilvelyje. Nuėjau į vonią, mirkau porą valandėlių – sąrėmiai nedingo, reiškia iš tikro JAU. Išlipus, kuomet jau buvo 15-16 val., jie pasidarė intensyvesni ir dažnesni. Skausmas nestiprus, tačiau trumpesnės pauzės (2-3 min.) plius nedidelis nuovargis darė savo – jaučiau didesnį diskomfortą. Supratau, kad jau reikia skubėti, matyt vonia nejučia pagreitino procesą.

Susikrovėme daiktelius ir išvykome. Automobilyje grojo muzika, kurią buvau susirankiojusi gimdymui. Dažnai mamos sako, kad joms gimdant „vienodai švietė“ muzika ir kitos detalės, bet man tai buvo nepaprasta atgaiva per vis trumpėjančias pauzes. Automobilyje supratau, kad jau stangos (jeigu dėl sąrėmių „tikrumo“ abejojau, tai dėl šio etapo – nebe). Mano paprastą iškvėpavimą (lėtas įkvėpimas per nosį ir lėtas iškvėpimas per burną su nebyliu garsu „a“, „o“ arba „ham“) pakeitė, kaip aš vadinu, dainavimas. Kažkodėl intuityviai labiausiai man tiko garsas „ham“, kurį iškvėpimo pabaigoje jau keitė lekavimas. Pauzių metu jau turėjau sau priminti, kad privalau atsipalaiduoti, nesukąsti dantų, neįtempti veido raumenų – jei to nežinočiau, natūraliai tikriausiai būčiau labai įsitempusi. Įveikę duobėtus kelius šiaip ne taip „prisistatėme“ į ligoninę. Priimamajame konstatavo pilną atsidarymą, tad kaipmat atsidūriau gimdykloje. Valio, išvengėme aibės popierių ir formalumų, kuriuos savo gimdymo istorijose taip peikia daugelis mamų. „Mūsų“ akušerė nebuvo atvykusi, tad patekome į budinčios brigados rankas.

Čia prasidėjo „stresinė“ gimdymo dalis. Tas stresas kilo ne iš manęs, o buvo dirbtinis, iš aplinkos. Toks jausmas, kad aš su mažyliu esame kažkokia bomba – skuba, ryškios šviesos, daug žmonių, paliepimai gultis ant stalo, nuleisti vandenis (vandenys nebuvo nubėgę, galbūt tai yra priežastis, kodėl mano sąrėmiai buvo tokie švelnūs) ir t.t. Ką gi, greitai atsisveikinau su iliuzijomis ramiai „iškvėpuoti“ mažylį vandenyje ar pasirinktoje pozoje, nors mums viskas buvo gerai – tonai puikūs, vandenys ne žali. Teoriškai tokios galimybės toje ligoninėje buvo... na, bet patys kalti, kad atvykome kiek pavėluotai, nebebuvo nei kada, nei su kuo „derėtis“. Džiaugiuosi, kad šalia buvo vyras, kuris bent kiek švelnino visą tą dirbtinę įtampą. Klausiau medikų nurodymų ir po trijų stangų, 19 val., jau laikiau glėbyje mūsų mažyliuką berniuką. Jis iš karto buvo uždėtas man ant nuogos krūtinės, tėtė perkirpo nupulsavusią virkštelę. Šis etapas man nepasirodė nei labai sunkus, nei skausmingas, buvau visiškai sąmoninga ir rami. Placenta užgimė labai greitai, be jokių intervencijų. Taigi, pagimdėme natūraliai ir lengvai, nors ir ne iki galo pagal savo viziją... Truputį gaila, kad teko būti kirptai, bet tokia jau daugumos, gimdančių horizontaliai ir aktyviai stumiant, dalia. Pernakvojome ligoninėje ir kitą dieną jau buvome namie. Viskas įvyko taip greitai (nuo A iki Z viskas truko 17 valandų..), kad net ir dabar nesuprantame, kaip čia taip staiga mūsų namuose atsirado mažas stebuklas.

P.S. Labai tikimės, kad kai lauksime antrojo mažylio, Lietuvoje jau bus nors vienas natūralaus gimdymo centriukas arba galimybė teisėtai gimdyti namie susitarus su specialistu.