TV
Sveikos, Mamytės,
pasidalinsiu ir aš savo istorija.
Mes netekome jau dviejų vaikelių: mergytės (17 sav.) 2010.12.11 ir vaikiuko (tik nuojauta, kad buvo berniukas, 9 sav.) 2012.11.15. Po antrosios netekties tik dabar pradedu atsigauti (emociškai)...
Pirmąją netektį buvo labai sunku išgyventi. Ji ištiko labai staiga (nebuvo visiškai jokių persileidimo požymių, tik kažkokia bloga nuojauta: labai nenorėjau eiti į eilinį patikrinimą, baisiai knietėjo iš laukiamojo išsliūkinti, vis tik to nepadariau, o per echoskopiją susirūpinęs gydytojo veidas patvirtino mano blogą nuojautą, galiausiai jis ilgai ilgai apžiūrinėjęs mudviem su vyru pasakė: širdelė nebeplaka...) Ilgai gimdžiau tą kūdikėlį. Akušerė vis atėjusi patikrinti kalbėjo: turi jį išleisti... Kol protu jo nepaleisi, gimda neims dirbti savo darbo... Apskritai, nelaimėje teko laimė turėti jautrų ginekologą ir rūpestingą akušerę. Gimusią mergytę įdėjo į papuoštą dėžutę, nufotografavo ir davė mums palaikyti, atsisveikinti, paliko mus tryse... Verkėm abu su vyru, meldėmės... Tai buvo stiprus bendros labai gilios kančios išgyvenimas, emocijų išsiliejimas, ir aš dėkinga už tas akimirkas, kai galėjau žiūrėti į savo mylimą kūdikį, kad ir vos delno dydžio, kad ir užmigusį amžinai, matyti jos tobulas linijas (net antakėliai jau visiškai susiformavę 17 savaitę)... ir už tai, kad vyras buvo visą laiką šalia...
Gydytojas ir prižiūrinti akušerė mūsų neskubino... Skatino pasižiūrėti į kūdikėli ir su juo pabūti tam, kad kuo sveikiau išgyventume gedėjimą... Tada įteikė mums stilizuotą mirties liudijimą su mergytės vardu, gimimo/mirties data ir laiku ir nuotraukas... (jei kada nors vėliau norėtume pažiūrėti)...
Dar ir dabar stebimės gydytojo rūpestingumu: paguldė mus į atokiausią palatą, kad nematytume laimingų motinų su kūdikiais ir nėščiųjų, ir vėliau, kai turėjau tikrintis po gimdymo, dar kurį laiką man skirdavo konsultacijas tuo metu, kai laukiamajame visiškai nebuvo nėščiųjų.
Po tyrimų kūdikį palaidojome. Kad ir kaip keista, bet mažylės laidotuves prisimenu šiltai... Čia, Vokietijoje, yra tokia "žvaigždžių vaikų akcijos" iniciatyva (www.trauer-in-trier.de/index.php/die-organisationen/aktion-sternenkinder), tėvų pageidavimu pasirūpinanti vaikų, kurių neprivaloma laidoti (iki 500g), laidojimu. (Čia, kur gyvename, tokie mažutėliai laidojami neformuojant atskiro kapelio - specialiai jiems skirtoje krokų pievoje. Jų vardeliai iškalami akmenėliuose, išdėliotuose tos pievos pakraštyje.) Šioje akcijoje dalyvaujantis laidojimo biuras davė mums žvaigždės formos karstelį, kurį patys nudažėm, dekoravom, kaip norėjom. Pradžioje mintis, kad reikia patiems nudažyti savo vaiko karstą, man atrodė baisi... Bet iš tiesų visa turi savo prasmę, visa apgalvota... Išgyvenome tai kaip meditaciją, švelnų pratinimąsi prie minties, kad tenka savo ilgai lauktam brangiam kūdikiui pasakyti sudie. Net ir musų pirmagimė, tuomet trejų metukų, prisidėjo... Visa šeima piešėm ant to karstelio... Laidojimo biuras paskyrė datą ir susitarė su kunigu. Mūsų kūdikis buvo palaidotas su visa mažam žmogučiui derama pagarba. Kunigas ją simboliškai pakrikštijo... Mūsų pirmagimei dukrytei kaip atminimą apie sesutę padovanojo medinį angeliuką...
Mergytės netekome dėl atsitiktinės mutacijos virkštelėje (virkštelė susiaurėjo ir augančiam kūdikiui neužteko maisto) - pats kūdikėlis buvo puikiai išsivystęs, o aš visiškai sveika... Gydytojas sakė, kad tai visiškas atsitiktinumas, o tokio dalyko tikimybė - 1 iš n milijonų, ir nuteikė, kad kitam nėštumui jokios įtakos tai neturės. Po visos amžinybės (1 m. ir 8 mėn.) vėl pasijutau nėščia. Deja... Priežastis, kodėl sustojo gražiai besivystančio kūdikio širdutė, neaiški. Gyd. atliko visus tyrimus: aš visiškai sveika... Kūdikio genetinių tyrimų rezultatų dar negavom...
Po antrosios netekties išgyvenau visišką šoką, apatiją... Gydytojas nuolat stebėjo mano būklę, vis tęsė biuletenį, kol mano emocijos stabilizavosi. Esu jam už tai dėkinga...
Dabar bandau suprasti, kodėl mums tos netektys, kokia jų priežastis/prasmė...
Bet dažniausiai norisi įlįsti į kokį gilų gilų urvą ir nieko negalvoti, tik tūnoti ir tūnoti...
Ačiū Dievui, kad turim vieną dukrytę. Ir ji reaguoja paprastai. Sveikindama su Naujais močiutę čiauška, o galiausiai surimtėjusi praneša: "turiu tau pasakyti liūdną dalyką: mamytės pilve buvo kūdikėlis, jis mirė net negimęs, ir man labai dėl to liūdna. Aš net verkiau..." Ir vis manęs paklausia: "ar tau liūdna dėl to kūdikėlio" ir man atsakius teigiamai pati priduria "ir man..."
Iš tiesų, Dievas duoda knčią ir duoda kaip ją išgyventi... Ačiū už tai.
Labai jau išsiplėčiau, atleiskit. Nejučia vėl nugrimzdau į prisiminimus ir išgyvenimus...
Gražių ir vaisingų jums visoms metų...
Kad ir kur bebūčiau man tik vaikas galvoj. 
