2021.08.22 14:58 (prieš 4 m.)
Niekada nebuciau pagalvojusi, kad ir as i sita tema rasyti turesiu. Ir dar tokia skaudzia, beprasme istorija... Praradau savo taip ilgai laukta dukryte 39+0 savaite del placentos atsokimo. Sveika, nuostabi, grazi mergyte. Vis dar nesuvokiame, kad jos nebeturime cia. Kad ji nebezais su pirmagime...
Nepaprastai dekojame ligonines personalui, kuris labai jautriai sureagavo. Turejome daugybe laiko atsisveikinimui, fotografe atsiminimui nuotrauku padare, palaiminima gavo musu mazute. Laikeme rankose ir atrode ji tuoj tuoj pabus is saldaus moegelio. Bet deja...
Kaip tai isgyventi? Kaip suvoti, kad visa issvajota ateitis nebebus tokia?
Didziausia paguoda vyra ir pirmagime...
Jei neklystu turetu buti ir uzdara grupe?