2024.08.30 20:27 (prieš 1 m.)
Karolina12345 parašė:
Nelabai kaip skamba, kai 34 metu moteris neturincias vaiku vadinat jau su nuosprendziu.
Viskas okey, naujoji narė tik pasisakė, kaip ji pati dėl tam tikrų aplinkybių jaučiasi, bet neprimetė nuomonės, kad visos turėtume taip save matyti
Kiekvienos mūsų būsena šiame kelyje gali būti kiek skirtinga ir besikeičianti laikui bėgant. Kai buvo man 29 metai ir buvau tik ką supratus, kad dėl pastojimo turėsime daug reikalų, žinokit, irgi pasijutau beviltiškai, prastesnė, nurašyta, nes aplinkui mano metų visos gimdė... išskyrus mane. Bet po to truputį apsidėliojo tokios negeros mintys galvoje, nors kartais būna iki šiol visokių emocinių momentų...
Jausena yra pati iš savęs jau labai subjektyvi... Tai dažnu atveju gali formuoti artimųjų/aplinkinių nuomonės, mūsų pačių patirtos traumos/išgyvenimai, pavydas, kritika ir t.t.
Vienoms pradžioje nevaisingumo kely atrodo pats IVF kaip Dievo rykštė, stigma... kelia daug baimės. Kitoms (o dažnai ir minėtosioms po kiek laiko) IVF būna tapęs vieninteliu šansu, išsigelbėjimu, atnešusiu pilnavertiškumą, meilę, stebūklą.