2015.12.09 00:27 (prieš 10 m.)
Aš dabar pagalvojau taip, kad tikriausiai man mano trūkumai dzin, nes niekada jie ir netrukdė realiai, ir nieko aš nepasiekiau gyvenime būtent išvaizdos dėka, tai ir neskauda kai ta išvaizda suprastėja. Buvau populiari (netgi labai) tarp bernų, įdomi ir linksma, karjeroje esu gera spec ir trokštama darbdavių - ir visiems dzin kad ne manekenė. Tvarkinga, bet natūraliai neypatinga buvau - tikrai niekas niekad manęs nekabino kaip gražuolės pvz. Yra tekę reprezentuot, atstovaut, ir prieš TV kameras kalbėt, ir prieš dideles auditorijas, ir asmeniškai su dideliais žmonėmis - tam visam dalykiniam bendravimui irgi net nepagalvočiau, kad koks ale trūkumas trukdytų - nė minčių tokių nebuvę. Nuo vaikystės mėgau būti dėmesio centre.
O jei yra moteris, kurios karjera priklauso nuo išvaizdos, gal ir šeimoje - vyrui labai svarbu ten viskas iki smulkmenų, ir pačiai vyro grožis svarbu, arba kad ir ne dėl to pasiekimai, bet pasitikėjimas savimi priklausantis nuo atrodymo puikiai ar netgi tobulumo pojūčio. Tada tikrai žiauriai sunku turėtų būt pernešt atsiradusius trūkumus. Suprantama...