Man mano vyras tikrai taip arti tobulybes, kad zodi 'beveik' galima ir praleisti
As niekada gyvenime netikejau, kad galima salia saves rasti toki zmogu, ypac man, mano charakteris labai friednas, as aikstinga ir pilna kaprizu, labai stengiuos save suvaldyti, nes kartais pagalvoju, kad tikrai galiu prarast savo zmogu, nes kartais labai ji iskaudinu be priezasties, as manau, kad as jam kokia dievo bausme gal uz praeito gyvenimo nuodemes :D, bet as ji labai myliu, ir man puikiai sekasi keistis, tai nesunku tik reik pirma suspet pagalvot viena sekunde pries padarant ar pasakant kazka ir suvokiu, kad visai nenoriu to
tas choleriskumas
o mano vyras visada susitvarko puikiausiai su mano kaprizais, visada zino ka pasakyt, kad as atsileisciau, jis labai rupestingas ir nors labai daznai sako, kad myli mane, tai parodo ir jo darbai, jis visada neresia is kailio del musu geroves, buityje yra labai darbstus, dar pries daug metu turejom ginca, kai as jam sakiau, kad niekada nebusiu namu seimininke, o jis sake busi
dabar niekada del to nesigincijam, nes abu taip stipriai norim ir ieskom budu viens kita pamaloninti, kad pritruksta darbu, kai pradejau lauktis visada labai blogai jauciausi, jis nuo to laiko jau 6 men VISADA gamina maista ir puse sio laiko uzsiime ir visais kitais buities darbais, nes rupinasi manim ir niekada is jo gyvenime per tiek metu nesu isgirdus nei vieno, net menkiausio priekaisto bet kokia tema
tuo tarpu as tikrai jo priesingybe
Jis nepaprastai demesingas ir romantiskas, ir man niekada nebuna per daug, kai sako kas dien po 10 kartu, kad mane myli
As nuo jo meiles taip suminkstejau ir is aikstingos jaunikles tapau kitu zmogum, vis dar turiu begale trukumu, taciau jo meiles pasekoje, pati trokstu jam but, kaip galiu geresne ir musu santykiai priesingai negu daugelio musu pazistamu, metams begant tik stipreja, tvirteja ir grazeja, pradzioj daznai pykdavomes, as nuolat rekdavau, priekaistaudvau, isteikuodavau ir viskas nuo to evoliucionavo iki to kad dabar musu namuose tokia santarve ir harmonija, kad namai tapo nuostabia oaze, kur abu su nekantrumu skubam ir mum sunku net kelias minutes pabut atskirai, norisi 24 val per para buti kartu, jis kaip svajoniu princas ( nors man is pradziu toks visai neatrode
), jis net aprekt mane ir sutramdyt moka taip, kaip as svajodavau naiviosios paauglystes laikais
juk visos megstam svelniai grubius vyrus, kurie moka aprekt papurtyt, prispaust prie saves ir pabuciuot
jis tikrai ypatingas, as ji myliu ir labai gera zinoti, kad jis myli mane, neesam milionieriai ir visada norisi daugiau geroves, bet tai normalu, taciau esam laimingi, turim graziausia pasauly suniuka, as laukiuosi ir kai einam su suniuku vakarais pasivaiksciot, apsikabine, neskubedami zingsniuojam ir viskas atrodo taip tobulai idiliska
noriu sustingdyt akimirka, nes bijau likimo bausmes, juk kaip sakoma tobulai nebuna arba tai tyla pries audra, bandau tiket, kad buna, bet labai dabar baisu, nes musu vaikiukui gali but ne viskas gerai
tad suo metu stengiames per daug negalvot i prieki ir dziaugiames vienas kitu