Sveika. Pirma nueik pas gydytoja, pasakys, ar viskas gerai...
Gan jauna pastojai, o pusantru metu draugyste tau dabar atrodo "rimtai", bet tau tik 19 metu.. Ar zinai, ko nori is gyvenimo jau? Ar uzteks tau iniciatyvos ir uzsispyrimo, galu gale stiprybes kazka is savo gyvenimo dar nulipdyt, ypac jei santykiai su vaikinu nenusiseks? Cia pati sau turi atsakyti, ar verta su siuo zmogum pradeti seima? Ar nesigailesi, pavyzdziui, likusi su vaiku ant ranku viena, kad taip nusprendei? Tau dabar gal atrodo, kad tai tavo "gyvenimo meile", o ir su tokiom meilem issiskiriama, visko nutinka... Aisku, gal ir nenutiks.. O jei vel netycia pastosi, kas tada, vel klausi, ka tau daryti? Akivaizdu, kad jus nepasiruose tam, nesubrende, bet tai nebutinai lemiamas faktorius. Tegul niekas neisizeidzia, bet cia mamoms lengva patarti, nes ko gero, visos susitvarkiusios savo gyvenima ir jau augina savo vaikus, tas sunkiausias apsisprendimo metas jau praejes.
Mano nestumas taip pat buvo neplanuotas, o situacija labai sudetinga, bet zinojau, kad siuo zmogum galiu pasitiketi, kad abu norim seimos, kazkada.. Kai pamaciau teigiama nestumo testa verkiau dvi dienas, nes zinojau, kad negimdyti negaleciau. Po to per echoskopija pamaciau SAVO VAIKA... Norejos ir juoktis ir verkti... Vel buvo sokas... Bet ta akimirka tapau mama. Po to susituokem ir as ne tik zinau, bet ir jauciu, kad pradejom savo seima. Nesu tikra, kaip viskas susiklostys, juk niekas negali zinoti, kas nutiks, bet zinau, kad del savo vaiko padarysiu viska, ko reikes.
Jei manai, kad sugebesi "paimt gyvenima i savo rankas" ar tiesiog zinai, kad pasielgusi "teisingai" ramiau gyvensi - gimdyk. Manau, kad nesigailesi tikrai taip nusprendusi, bet turi buti pasiruosusi sunkumams, ir ne del to, kad gal kazkas pades, gal abu su vaiko tevu sugebesit kazka jam duoti.. turi pagalvoti apie blogiausia scenariju ir zinoti, ar pakankamai pasitiki savo jegom.