Mūsų patirtis tokia: gyvenom 10 m Vilniaus centre. Išsikėlėm į tikrą kaimą. Pragyvenom ten du metus, supratom, kad visgi reikia grįžti. Dabar jau metus gyvename Vilniaus priemiestyje (oficialiai irgi kaime, kuris turi savo seniūniją, ugdymo įstaigas, normalų gatvių tinklą ir pan.), gražioje gamtoje, su dideliu sklypu ir visais kaimo pliusais, taip pat ir miškais šalia. Svarbiausia, kad tokiu būdu nepraradome visko, ką galima turėti mieste, nes iki Vilniaus centro su mašina 20 min.
Kai gyvenom tikrame kaime (120 km nuo didmiesčio ir bent 40 km nuo kokio nors didesnio miesto), labai pasigesdavom reikalingų paslaugų, apie kai kurias net nesusimąstai, kol netenki jų: kad nėra bankomato, kad yra tik viena vaistinė, kuri dirba po kelias valandas per dieną, kad savaitgaliais beveik niekas nedirba išvis jokios paslaugos, labai maža ambulatorija, greitoji pagalba atvyksta per pusantros valandos (teko kartą kviestis), nėra jokių rimtesnių parduotuvių, tik nedidelės maisto prekių, nėra paštomatų, yra tik Lietuvos paštas, dirbantis kelias valandas per dieną ir priimantis apmokėjimus tik grynaisiais, yra tik vienas kitas priemiestinis autobusas, jokių ten taxi ir pan. Jeigu nori sau kažkokių pramogų, veiklų - turi prisigalvoti pats, nes niekas galbūt nepasiūlys.
Aišku, vasaromis mums tikrai labai gerai būdavo gamtoje. Bet labai ilgos ir tamsios, nykios žiemos. Vasarą dar ir lankytojų tiek pas mus, tiek pas kitus atvažiuodavo, tai būdavo daugiau gyvybės. Nu bet žiemą kaimas tiesiog miręs. Pradėjau labai ilgėtis paprasčiausiai apšviestų gatvių, ką jau kalbėti apie miesto centro šviesą ir naktinį gyvenimą. Pamatėm ir tai, kad jaunų žmonių, atsikraustančių ten, irgi visai nėra, dėl to tuštėja ugdymo įstaiga (šiuo momentu jau žinau, kad keičiamas gimnazijos statusas į pagrindinę mok.).
Nors dirba geri atsidavę pedagogai.
Galų gale, kaime tiesiog trūksta bendraamžių kitų vaikų, su kuriais mūsų vaikai galės bendrauti. Prisiminėm, kaip patys augdami mažuose miesteliuose troškom nuo tų vietų ankštumo, labai trūko kultūrinės veiklos, visko, ko buvo mieste, ir svajojome užaugę ten išvažiuoti. Viską įvertinus, nusprendėm priartėti prie miesto, bet ir neišsižadėti noro būti gamtoje.
Dabar atrodo labai gerai, nes priemiestyje yra paslaugų tinklas jau iškart išplėtotas labiau nei kaimuose ar ištuštėjusiuose miesteliuose (kadangi į didimesčių priemiesčius nuolatos keliasi vis daugiau jaunų žmonių, tai pagal paklausą atsiranda ir pasiūla). Ir visos miesto paslaugos lengvai pasiekiamos, tai galima džiaugtis tokiu tarpiniu variantu 
Vieniša beje kaime nesijaučiau, nes daug bendraudavome su vietos bendruomene, jau iš anksčiau ten turėjome pažįstamų. Dar įsiliejome į kelis kultūrinius vietos kolektyvus (tokius, kokie buvo), ir gerai viskas gavosi. Aišku, pasiilgau draugų iš miesto, kai nuo jų nutolau. Dabar, kai nebegyvenu kaime, Ilgiuosi bendruomenės glaudumo, tas buvo labai tikrai faina. Ir aišku tokios gražios gamtos, kuri visa buvo švari ir tiesiog tarsi "tik mums"
ai, su darbais kaime problemų nebuvo, nes abu savarankiškai turime ką dirbti visada.
tai aš siūlyčiau įvertinti tą gyvenimo kaime idėją per labai daug perspektyvų ir pagalvoti, kas tikrai jums svarbu. o jeigu apskritai niekada negyvenot kaime, o būdavot tik miesto centre, tai gali ištikti didesnis kultūrinis šokas nei tikėjotės (ypač žiemą).
Vaikas
