2024.03.28 14:23 (prieš 1 m.)
Beatri parašė:
Dabar atrodo, kad bijau likti viena su ta patirtimi, o kaip bus - nežinia.. gal irgi norėsis vienatvės. Bijau tik pamatyti tą kūnelį, atrodo neištversiu ir liks vis…
Aš taip pat gulėjau Kauno Klinikose. Man suteikė psichologinę pagalbą, nes nebuvau tikra ką noriu daryti su savo nėštumu, per tą pokalbį galutinai apsisprendžiau ir dar psicholgė priminė, kad jeigu reikės psicholginės pagalbos būnant ligoninėje, būtinai pranešti personalaui, ir ji ateis. Taip pat po konsiliumo turėsite vizitą su socialine darbuotoja, kuri paklaus ką norėsite daryti su kūneliu, ji labai šiltas ir supratingas žmogus, net mano vyras tvirtas, būnant pas ją pravirko. Aš taip pat nemačiau savo berniuko, nes viskas įvyko gulint lovoje, akušerės mane uždengė su antklode, kad aš nieko nematyčiau, tačiau buvau tokia be jėgų, kad net nesupratau savo jausmų tą minutę, kai pajutau, jog išgimdžiau. Vyras būdamas šalia tik matė, ir vėliau pakalbėjus pasakė, kad gerai, jog aš jo nemačiau, nes vaizdas echoskopuose ir realybėje buvo ne toks gražus. Sako tau geriau jį prisiminti gražų, kokį matydavome echoskopuojant. Patarčiau, jeigu yra galimybė, prašyti privačios palatos, nes mane iš pradžių guldė į trivietę, bet iš karto informavo, kad vyras galės atvykti tik lankymo valandomis, o ir šiaip po tų vaistų dažnai norisi eiti į tualetą, o palatoje jo nebuvo, tad būtų reikėję daug vaikščioti. Privačioje palatoje jūsų vyras galės su jumis būti ir per naktį, nes yra atskira kušetė, kas man bent jau padėjo, kad viską išgyvenome kartu.
