Užjaučiu mergytės dėl žirniuku.
Manasis pabėgo kai buvo 6,5 sav. Na kažkokiam puslapy jau pasakojau tai nebesikartosiu. Tik manau, kad čia tikrai vyksta atranka, Dievulis nusprendžia ar laikas jau ar ne... Po pirmo kleckiuko netekties, man buvo didžiulė depresija, turėjau net labai stiprius raminamuosius vartot, pusę metų jaučiau kažkokį kaltės jausmą... Prabėgo metai ir vėl bandėm, pavyko ir dabar lukiam, kėkvieną vakarą guluosi su nerimu ir atsikeliu jau su mintim ar viskas gerai. Bet dabar šventai tikiu, Mums turi būti viskas gerai ir bus viskas gerai.
Taigi mamytės stiprybės ir svarbiausia nenuleist rankų.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas



ir dar liepė kontraceptines gert kad ji greičiau pasišalintu...(na gerai nors tai kad ji tik viena ir nepiktybinė) vis nenoriu aš vakare jos išgert, bet jei nebus geros sveikatos, ir leliukas bus nelaimingas.... tai dabar bandysiu atsigauti - daugiau vitaminų, reik pasiekt karjeros truputį 





